img

Prof. Mark Regnerus. Kodėl svarbu saugoti vyro ir moters santuoką?

Prof. Mark Regnerus. Kodėl svarbu saugoti vyro ir moters santuoką?

Šių metų spalio mėnesį Lietuvoje lankėsi Teksaso universiteto sociologijos profesorius Mark Regnerus ir Vilniuje skaitė pranešimą ir dalyvavo Lietuvai aktualioje diskusijoje „Santuoka ir partnerystė: sociologinė perspektyva“ (pranešimo įrašas čia).

Ypatingai garsiai visame pasaulyje nuskambėjo 2012 m. Regneruso tyrimas apie vaikus, kurių tėvai turėjo santykius su tos pačios lyties partneriu ar partnere. Dėl kontraversiškų išvadų šis tyrimas sukėlė tarptautinį skandalą ir buvo narpliojamas po „kaulelį“, siekiant paneigti tyrimo išvadas, kvestionuoti metodologiją ir diskredituoti autorių. Nors M.Regneruso tyrimas sulaukė daug neigiamų politizuotų reakcijų, autoriui pavyko apsiginti, tyrimas nebuvo paneigtas, bet vis dar skelbiamas ir plačiai cituojamas. O pats autorius 2018 metų pavasarį gavo profesoriaus vardą ir toliau vykdo reikšmingus sociologijos mokslo tyrimus. Dabar prof. M. Regnerus yra daugiau nei 40 recenzuotų mokslinių straipsnių autorius, parašęs tris knygas, kurias išleido Oxford University Press. Visa tai būtų neįmanoma, jei jis būtų falsifikavęs duomenis ar atlikęs mokslo metodologijos prasme ydingą tyrimą.

Skelbiame M.Regnerus straipsnį, publikuotą šį rudenį išleistoje Laisvos visuomenės instituto knygoje “Partnerystė ar šeima. Pasirinkimas Lietuvai“. Primename, kad 2015 metais JAV Aukščiausiasis Teismas Obergefell v. Hodges byloje vieno balso persvara priėmė sprendimą, kuris įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas visose JAV valstijose. Taigi natūralu, kad amerikietis rašo apie santuokos sampratos pokyčius ir su tuo susijusias socialines tendencijas. Tačiau kadangi Lietuvoje norima įteisinti partnerystė pretenduoja į santuokai analogišką šeimos statusą, sociologo argumentai gali būti  aktualūs ir mums.

***

Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų demografas J. Richardas Udry’is įžiebė ugnį tarp lyčių sociologų – jis aprašė, kaip motinų prenatalinio hormono lygis lemia jų suaugusių moteriškosios lyties palikuonių lyčiai būdingą (šiuo konkrečiu atveju – tradiciškai moterišką) elgesį net ir taikant socializacijos kontrolės priemones (t. y. formuojant konkretų elgesį arba jo mokant). Paaiškėjo, kad šis procesas nepaveikė vyrų. Pasak Udry’io, biologija „nustato ribas“ socialiniam lyčių vaidmenų konstravimui ir galimą poveikį socializacijai:

„Žmonės formuoja savo socialines struktūras pagal lytį, nes vyrai ir moterys turi skirtingų elgesio polinkių, kuriuos lemia biologinė prigimtis. Lytims būdinga socialinė struktūra – universalus šio biologinio fakto pritaikymas. Visuomenėje egzistuoja daugybė tokio fakto pritaikymo atvejų – lytis gali būti pabrėžiama, sumenkinama arba į ją nekreipiama dėmesio. Vis dėlto lytį ignoruojant ji neišnyksta. Jei nukrypstama per toli nuo pagrindinio biologinės prigimties lytinio dimorfizmo, sukuriama socialinė problema ir spaudimas grįžti atgal prie biologinių lytiškumo ištakų.“ (1)

Jei „vyras“ ir „moteris“ būtų paprasti socialiniai konstruktai, turėtume matyti labai mažą skirtumą tarp to, kaip vyrai ir moterys siekia romantiškų santykių, kaip elgiasi būdami ar nebūdami juose ir ką santykiuose laiko prioritetu. Tačiau matome daugybę skirtumų. Skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra nekintami, tačiau ir ne laisvai pasirenkami.

Būtent šie skirtumai turi tiesioginį ir nenuginčijamą poveikį tiek formaliems, tiek neformaliems vyrų ir moterų santykiams. Kai vyrai ir moterys nori pradėti tarpusavio santykius, kyla mainų poreikis, kadangi tiek vieni, tiek kiti dažniausiai vertina skirtingus dalykus ir nori skirtingų dalykų. Nepaisant to, didelė tikimybė, kad išsivystys nelygybė ir galios žaidimai. Būtent taip ir įvyksta. Galia santykinė – ji priklauso nuo dalyvių tarpusavio priklausomybės. Santykiuose, kuriuose pusiausvyros nėra, dažnai kyla problemų, galiausiai vedančių prie išsiskyrimo. Tačiau santuokoje, egzistuojant tarpusavio priklausomybei, nelygybėmis „prekiaujama“ ar mainomasi (už kito turimas stiprybes ir privalumus).

Savo esme santuoka yra susijusi su tarpusavio priklausomybe. Tai galima paaiškinti pritaikius atmetimo principą – t. y. uždavus klausimą, kas dar galėtų būti santuokos esmė. Mintyse iškyla kelios galimos alternatyvos, pradedant pačia akivaizdžiausia – meile. Vis dėlto meilė kaip emocija nėra santuokos esmė. Poros nesituokia dėl noro patirti meilę; jos tuokiasi, nes jau myli vienas kitą ir nori savo santykius papildyti tuo, kas yra santuoka. Kiekvienoje santuokoje yra etapų, kai mylėti sudėtinga. Bet gi santuoka – tai tarpusavio priklausomybė ir visa laikanti konstrukcija, kuri turi būti pakankamai tvirta, kad atlaikytų sunkumus.

Be abejo, neatsiejama santuokos dalis – tai seksualinė sąjunga, kurios tikslas atspindėti meilę ir ją puoselėti (bei susilaukti vaikų). (2) Bet seksas taip pat nėra kertinis santuokos principas. Iš tikrųjų sveiki seksualiniai santykiai rodo santuokos mainų pobūdį arba abipusį savęs dovanojimą.

Vis dėlto tiesa, kad, nepaisant viso visuomenės ir teisinio santuokai skiriamo dėmesio, didžiojoje dalyje Vakarų valstybių jos rodikliai yra kritę. Santuoka greitai pakeitė savo statusą iš tikėtinos į neįprastą. Šis rodiklis Lietuvoje ypač ryškus: 2018 m. vos 14 proc. 25–29 metų moterų pranešė, kad yra arba buvo bent kartą ištekėjusios. Dar 2010 m. šis rodiklis buvo 49 proc., o 2001 m. – net 74 proc. (3) Nors kai kurie sociologai teigia, kad tokie skaičiai – tik socialinis vėlavimas, bet statistinė pasaulio santuokų skaičiaus analizė numato absoliutų vedybų skaičiaus sumažėjimą.

Klaidingai mėgindama įžvelgti teisinę santuokos prasmę, teisės profesorė Barbara Atwood rašo, kad mažėjantis santuokų skaičius „atspindi besikeičiantį šios institucijos pobūdį“. (4) Atwood beveik teisi, bet tikslesnis teiginys būtų: mažėjantis santuokų skaičius atspindi besikeičiantį susidomėjimą šio instituto pobūdžiu. Santuokos pobūdis nepasikeitė.

Mainų pagrindu paremtą santuokos pobūdį, ilgą laiką grįstą seksualiniu skirtingumu ir tarpusavio priklausomybe, sustiprina keturi pagrindiniai lūkesčiai. Lygiai kaip ir santuokos esmė, šie pagrindiniai lūkesčiai nėra vien tik socialiniai konstruktai, taigi jie nėra laisvai pasirenkami ar linkę keistis. Trumpa kiekvieno jų analizė padės suprasti, ką turiu omenyje.

Visų pirma, santuoka paprastai suprantama kaip visapusiška sąjunga. Tai apima dalijimąsi gyvenimu – protų, valių, veiksmų ir išteklių susiejimą. Gyvename ne su savo mylimaisiais, bet dėl jų. Antra, dauguma susituokusių porų planuoja vaikus (jei gali jų turėti). Net ir laikais, kai kontracepcija lengvai prieinama, o vaikai gimdomi vėliau, didžioji dalis porų vis tiek planuoja vaikus. Negalėjimas jų turėti laikomas didele netektimi – susiduriantieji su nevaisingumu jį patiria kaip liūdesio ir nusivylimo šaltinį. Trečia, žmonės tikisi, kad santuoka bus amžina, visą gyvenimą truksianti sąjunga. Kas dalyvavo vestuvėse, kuriose pora atvirai pripažįsta, kad jų sąjunga greitai nutrūks? Skyrybos švenčiamos retai, nebent ironiškai, ir daug dažniau yra lydimos sielvarto. Net ir tada, kai skyrybos atneša palengvėjimą, kamuoja praradimo jausmas to, kas galėjo būti. Galiausiai, santuokoje tikimasi seksualinės ištikimybės. (5) Pastaroji nėra tik krikščioniškas idealas; net ateistai dažnai pripažįsta ištikimybės vertę ir tikisi monogamijos (nepaisant to, kad jie vis labiau palaiko kitų teisę elgtis taip, kaip jiems patinka).

Kai kurie nesutinka su tokiomis nuostatomis ir teigia, kad bet kokie skirtumai, kaip žmonės supranta ir praktikuoja ištikimybę, santuoką ir šeimos gyvenimą, yra paprasčiausiai socializuojami. Kitaip tariant, minėtos nuostatos traktuojamos kaip kultūriniai artefaktai, kurie iš esmės gali kisti. (6) Žvelgiant per laiko ir kultūrų prizmę, iš tikrųjų egzistuoja socialiai sukurtų santuokos aspektų. Tačiau klaidinga manyti, kad galime pakeisti ar išmesti santuokos esmę ir jos keturias pagrindines atramas, o ji vis tiek išliks lygiai tokia pat populiari, kaip kad buvo anksčiau.

Apsvarstykite santuoką tarp homoseksualių vyrų – tai, ką daug kas traktuoja kaip radikalų santuokos universalumo įrodymą. Kadangi manoma, kad daugiau nei pusė homoseksualių vyrų santuokų nėra monogamiškos, būtina tokį neatitikimą paaiškinti. (7) Žinoma, nėra pastojimo rizikos. Homoseksualių vyrų teigimu, ištikimybės prasmė yra kitokia. (8) Vadinasi, jų sąjungos nėra paremtos tokiais pačiais standartais. (9)

Kažkas panašaus vyksta ir homoseksualiuose moterų santykiuose. Lesbiečių sąjungos jau seniai pasižymi padidėjusiu skyrybų skaičiumi. (10) Mokslininkai tvirtina, kad lesbiečių emocinio ir santykinio pasitenkinimo bei lygybės standartai yra aukštesni. (11) Ne. Tai yra lyčių (t. y., vyrų ir moterų), o ne orientacijos skirtumai. Kai partnerystė nukrypsta nuo lyčių papildomumo, t. y. nuo vyro ir moters santykių, lyčiai būdingos nuostatos yra labiau įtvirtinamos ir sustiprinamos, o ne sumažinamos. Ironiška, tačiau nepaisant egalitarinio požiūrio, tos pačios lyties poroms labiau būdingi giliai įsišakniję lyčiai būdingų santykių modeliai ir įpročiai.

Tačiau net jei homoseksualios poros įsipareigotų neturėti seksualinių santykių su kitais žmonėmis, siektų susilaukti vaikų alternatyviomis priemonėmis, traktuotų savo sąjungą kaip visapusišką ir išliktų kartu iki mirties – kitaip tariant, jei sėkmingai išlaikytų visas keturias santuokos atramas – jiems vis tiek nepavyktų pasiekti santuokos esmės. Štai kodėl tam, kad tos pačios lyties santuokos būtų a) apmąstomos, b) pristatomos įvairiose vietose, c) reprezentuojamos piliečiams ir d) galiausiai remiamos daugumos, šalyse turi įvykti esminiai pokyčiai – jau nekalbant apie reikšmingas ir ilgalaikes žiniasklaidos ir viešųjų ryšių pastangas.

Bet tuo viskas nesibaigia. Priešingai nei heteroseksualios sąjungos, civilinis tos pačios lyties asmenų santuokos įgyvendinimas – kaip socialinis konstruktas – visada išliks preliminarus ir reikalaus nuolatinio stiprinimo ir palaikymo todėl, kad joms trūks santuokos šerdies.

Prinstono universiteto profesorius Stephenas Macedo savo knygoje Just Married (2015 m.) atvirai nerimauja, kad homoseksualių vyrų polinkis į poligamiškus santykius pakenks bendrai seksualinės ištikimybės santuokoje normai. (12) Aš pats tuo stebėjausi. Nors vertinu Macedo susirūpinimą, bet jo baimių plačiojoje visuomenėje įžvelgti neteks. Vietoje to, ten, kur populiariojoje kultūroje privilegijuota seksualinė įvairovė, santuoka tiesiog trauksis, nes ištikimybė yra viena svarbiausių santuokos sudedamųjų dalių. Masės nuskandins santuoką dar prieš atskirdamos ją nuo ištikimybės.

Socialinis teoretikas Georgas Simmelis dar šimtmečio pradžioje daug rašė apie diados prigimtį, įskaitant santuokos struktūrą ir glaudų jos ryšį su konkrečiomis normomis:

Nors sutuoktiniai susiduria tik vienas su kitu, kiekvienas jų bent iš dalies jaučiasi tarytum susidūręs su kolektyvu; kaip menkas superindividualios struktūros turėtojas, kurio prigimtis ir normos nuo jo nepriklauso, nors jis ir yra organiška jos dalis.“ (13)

Be jokios abejonės, šiandien apstu naujų mitų apie santykius: apie vienatvę ir bevaikystės privalumus, būtinybę kurį laiką pagyventi kartu prieš tuokiantis, seksualinio potraukio svarbą, net galimus „etiškos poligamijos“ teikiamus malonumus. (14) Bet teisinė ar kultūrinė santuokos sudėtis neatitinka to, ką ilgainiui pamatysime praktikoje – socialinėje realybėje. Sulaužykime bent vieną iš keturių pagrindinių santuokos atramų ir ji sumenks nepriklausomai nuo santuoką reglamentuojančių įstatymų ir politinių ar ekonominių paskatų. Panašu, kad tai jau vyksta.

<…>

Tos pačios lyties asmenų santuoka yra vienas iš etapų, kurį kai kurie mokslininkai vadina santykių „keitimu“. „Keisti“ reiškia nukreipti nuo heteroseksualumo, nuo istoriškai tradicinio sekso bei lyties supratimo ir pakeisti normas. Tai veda į pralaimėjimą.

<…>

Tos pačios lyties asmenų santuokų populiarumas LGBTQ bendruomenių gretose JAV mažėja, nes santuoka savo esme yra heteronormatyvi. Praėjus vos keleriems metams nuo to pačios lyties santuokų įteisinimo JAV mastu, tokių santuokų skaičius sudaro menką dalį lyginant su vyrų ir moterų sudarytų santuokų skaičiumi. Plataus Nacionalinio sveikatos apklausų tyrimo (National Health Interview Survey) duomenimis, suaugę LGBT vyrai tuokiasi triskart rečiau nei heteroseksualūs (atitinkamai 16 proc. ir 48 proc.), o LGBT moterys tuokiasi dukart rečiau nei heteroseksualios moterys (atitinkamai 23 proc. ir 47 proc.). (17) Tos pačios lyties santuokos Vakarų šalyse atsiskleidžia labiau kaip teisių siekimas ir kultūrinis „žemių užgrobimas“, o ne tikro užsimezgusio noro patekti į istorinį santuokos institutą ir jame dalyvauti rezultatas.

Progresyvios jėgos ir toliau mėgins keisti santuokos politiką, menkinti religinį nepritarimą, siekti, kad civilinės santuokos teisinės ribos būtų įtraukesnės ir modifikuoti jos normas bei tikslus.

<…>

Įstatymas yra labai efektyvus mokytojas. Pabrėžtina, kad santuokos įstatymai daugelyje Vakarų šalių nemoko jokių esminių ir kertinių su santuoka susijusių lūkesčių. Įstatymu santuoka sumenkinama iki mažiausio bendro vardiklio – simbolio ir privalumų rinkinio. To tikrai nepavadinsi receptu santuokoms skatinti, greičiau – formule jai smukdyti.

Visuomenė, vis labiau žlugdanti ir kenkianti santuokai, kenkia visai socialinei struktūrai, o kartu su tuo – kelia nenusakomą psichologinį atitolimą, nerimą, moralinį nuosmukį ir palaikymo paieškas, kurios šiandien būdingos daugumai jaunų suaugusiųjų.

 

_________________________

(1) J. Richard Udry, „Biological Limits of Gender Construction.“ American Sociological Review, 65(3), 2000, p. 454.

(2) Socialinių tinklų analizės pirmtakas Georgas Simmelis tvirtino, kad santuoką įtvirtina lytiniai santykiai, veiksmas, kuris „vienintelis… būdingas visoms istoriškai žinomoms santuokos formoms. Tikriausiai negalima rasti jokių kitų charakteristikų, kurioms nebūtų taikomos išimtys“. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Simmelio, tiek ir Hegelio nuomone, negalima sutapatinti santuokos su meile, nes meilė yra „per daug atsitiktinė“. Meilė nelaikoma laikina Baumano „skystosios“ arba Giddenso „susiliejančiosios“ meilės prasme. Santuoka nėra vien seksualiniai santykiai. Ji taip pat nėra tiesiog civilinė sutartis – sąvoka, kurią Hegelis apibūdina kaip „neapdorotą“. Žr. Kurt H. Wolff, The Sociology of Georg Simmel (New York: Simon and Schuster, 1950, 131); Zygmunt Bauman, Liquid Love (Cambridge: Polity Press, 2003); Anthony Giddens, The Transformation of Intimacy (Stanford, CA: Stanford University Press, 1992).

(3) Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento Populiacijos skyrius, „World Marriage Data 2019.“ .

(4) Barbara Atwood, „Marital Contracts and the Meaning of Marriage.“ Arizona Law Review, 54, 2012, p. 19. Taip mano ne viena Atwood. Daugybė mokslininkų, politikų ir apžvalgininkų daro prielaidą, kad santuokos esmė yra visiškai socialiai sukonstruota ir todėl gana universali.

(5) Be to, von Hildebrandas sukuria prieštaravimą tarp visapusiško sąjungos pobūdžio ir neištikimybės: „Visiško | 45

abipusio savęs dovanojimo ir išskirtinio atsigręžimo į savo mylimąjį savybės, taip pat tai, kad du partneriai sudaro porą, savaime atmeta galimybę, kad šią meilę vienu metu galima nukreipti daugiau nei į vieną asmenį“. Žr. Dietrich von Hildebrand, Marriage: The Mystery of Faithful Love (Manchester, NH:Sophia Institute Press, 1997, p. 20).

(6) Judith Stacey, Unhitched: Love, Marriage, and Family Values from West Hollywood to Western China. New York: New York University Press, 2012.

(7) Aptardama lyčių skirtumus sociologė Judith Stacey mini, kad homoseksualų sąjungos pasižymi mažesne monogamija: „Jie yra vyrai“ ir todėl, pasak autorės, jiems lengviau atskirti emocijas nuo fizinio intymumo. Stacey įžvalgos iš: Mark Oppenheimer, „Married, with Infidelities.“ New York Times, 2011-05-30, 41 pastraipa, .

(8) Kitaip tariant, seksas su kitais asmenimis (ne su savo partneriu) paprastai nelaikomas išdavyste, nors pastaroji ir laikoma nepriimtina. Žr. Debra Umberson, Mieke Beth Thomeer ir Amy C. Lodge, „Intimacy and Emotion Work in Lesbian, Gay, and Heterosexual Relationships.“ Journal of Marriage and Family, Vol.77, 2015: p. 542–556.

(9) Iš tiesų, homoseksuali pora gali įvairiose Vakarų šalyse sudaryti civilines santuokas, dalytis lova su kitais vyrais, niekada nesusilaukti vaiko ir išsiskirti tik tam, kad vėliau susituoktų su naujais partneriais. O valstybės akyse visa tai vis dar yra santuoka. Glumina nuomonė, kad santuoka – kažkas senoviško – yra socialinis konstruktas, o seksualinė orientacija – kažkas, kas įžvelgta tik praėjusiame amžiuje – ne. Todėl nenuostabu, kad seksualumą tiriantys mokslininkai pradeda priimti mintį, kad seksualumas taip pat yra sukonstruotas ir formuojamas.

(10) Michael J. Rosenfeld, „Couple Longevity in the Era of Same-Sex Marriage in the United States.“ Journal of Marriage and Family, Vol. 76, 2014: p. 905–918.

(11) Timothy J. Biblarz, Judith Stacey, „How Does the Gender of Parents Matter?“ Journal of Marriage and Family, Vol. 72, 2010: p. 3–22.

(12) Stephen Macedo, Just Married: Same-Sex Couples, Monogamy, and the Future of Marriage. Princeton, NJ: Princeton University Press, 2015. Žr. Amy L. Wax, „Experiments in Matrimony.“ First Things, 2017 m. vasaris .

(13) Žr. Kurt H. Wolff, The Sociology of Georg Simmel. New York: Simon and Schuster, 1950, p. 130.

(14) Mokslinės literatūros pavyzdžių galima rasti: Maggie Astor, „No Children Because of Climate Change? Some People Are Considering It“ (New York Times, 2018-02-05, ); Bella DePaulo, How We Live Now: Redefining Home and Family in the 21st Century (New York: Atria Books, 2015); Eric Klinenberg, Going Solo: The Extraordinary Rise and Surprising Appeal of Living Alone (New York: Penguin Books, 2012); Christopher Ryan ir Cacilda Jethá, Sex at Dawn: The Prehistoric Origins of Modern Sexuality (New York: HarperCollins, 2010).

(15) Edward Westermarck, The Future of Marriage in Western Civilisation. London: Macmillan and Co., Limited, 1936, p. 170.

(16) Wolff, The Sociology of Georg Simmel, p. 130.46|

(17) Vis dėlto tokie duomenys sukuria miglotą vaizdą, nes NHIS neskiria seksualinės sutuoktinio orientacijos. Vadovaujantis 2017 m. Gallup atliktos apklausos duomenimis, kuriuose identifikuojama ir sutuoktinio orientacija, atskleista, kad 10 proc. LGBT amerikiečių buvo sudarę santuoką su tos pačios lyties partneriu. Paminėtina, kad didesnė jų dalis (13 proc.) teigė esantys santuokoje su priešingos lyties atstovu. Taigi tikrasis NHIS duomenų neatitikimas gali būti bent du kartus didesnis nei atrodo. Žr. Jeffrey M. Jones, „In U.S., 10 % of LGBT Adults Now Married to Same-Sex Spouse.“ Gallup Social and Policy Issues, 2017, . Be to, iš naujausių mokesčių deklaracijų analizės matyti, kad „bendras“ deklaracijas (tik susituokusių porų privilegija) pateikia 92 proc. susituokusių priešingos lyties porų ir tik 59 proc. tos pačios lyties porų. Tokie rodikliai rodo, kad vieno milijono tos pačios lyties santuokoje gyvenančių amerikiečių surašymo duomenys dramatiškai pervertinti, o didelė tos pačios lyties asmenų „santuokų“ dalis negali būti teisiškai įforminta. Kiekvienam 1 000 priešingos lyties santuokų tenka nuo dviejų iki penkių tos pačios lyties santuokų. Žr. Robin Fisher, Geof Gee ir Adam Looney, „Same-Sex Married Tax Filers after Windsor and Obergefell.“ Demography, 55, 2018, 1423–1446.

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.