img

Ramūnas Aušrotas. Kai nepavyksta įeiti pro duris

Ramūnas Aušrotas. Kai nepavyksta įeiti pro duris

 

LR Seime yra svarstomas Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama siekiama į Lietuvos teisinę sistemą perkelti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija). Vienas iš pasiūlymų – įstatyme numatyti „smurto ir priekabiavimo dėl lyties“ sąvoką, kuri yra apibrėžiama kaip „smurtas ir priekabiavimas nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą”. Tiems, kuriems yra kažkiek žinoma Stmabulo konvencijos perkėlimo į Lietuvos teisę problematika, negali nekilti de javu įspūdis. Lygiai tokiais pačiais žodžiais Stambulo konvencijoje buvo apibrėžiama ir jos lydinčiuosiuose dokumentuose aiškinama smurto sąvoka. Naturaliai kyla klausimas, ar nėra taip, jog nepavykus įeiti pro duris, bandoma įlipti pro langą?

 

TDO konvencijos priėmimo kontekstas

TDO konvencija dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija) buvo priimta TDO konferencijoje Ženevoje 2019 m. birželio 21 d. Už ją balsavo ir Lietuvos atstovai. Ji įsigaliojo tik pernai, birželio 25 d.

Svarbiausia šios konvencijos teksto dalis yra 1 straipsnis, kuriame apibrėžiama „smurto ir priekabiavimo dėl lyties“ sąvoka. 1 d. 2 p. nurodoma, kad ”Smurtas ir priekabiavimas dėl lyties“ reiškia smurtą ir priekabiavimą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų lyties arba socialinės lyties tapatybės arba neproporcingai paveikiantį tam tikros lyties  arba socialinės lyties tapatybės asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą.

Akivaizdu, jog „Sąvoka smurtas ir priekabiavimas dėl lyties“ apima ir smurtą dėl lyties tapatybės ir lyties raiškos. Kitaip tariant – tai genderistinio lyčių diskurso sąvoka. Būtent dėl šios genderistinės sąvokos TDO konvencija yra ratifikuojama gana nenoriai. Kol kas ją yra ratifikavę tik dvylika šalių ir tik penkiose ji yra įsigaliojusi (Argentina, Fidžis, Namibija, Somalis, Urugvajus).

Konvencijos ištakų reikia ieškoti jau nuo 2012 m. TDO vykdomame projekte „Lyčių tapatybė ir seksualinė orientacija“: teisų, įvairovės ir lygybės skatinimas darbo santykiuose (PRIDE). Projektą, finansuojamą Norvegijos vyriausybės lėšomis, vykdę TDO Lyčių, lygybės, įvairovės ir įtraukties skyrius (GEDI), remdamasis 1998 m. Priimta TDO deklaracija dėl pagrindinių darbo principų ir teisių, apimančių ir siekį panaikinti diskriminaciją užimtumo ir profesinės veiklos srityje. Jį įgyvendinant buvo atliekami lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) darbuotojų diskriminacijos tyrimai visame pasaulyje siekiant “nustatyti teisės normų spragas ir jų taikymo trūkumus, kurie lemia LGBT asmenų diskriminaciją darbo srityje, bei užfiksuoti teigiamas teisines sistemas, kuriose šios teisės yra saugomos”. 2018 m. lapkričio mėn. TDO pristatė projekto rezultatus TDO ekspertų komitetui.

Dokumento apie LGBTI teises darbo aplinkoje pagrindu TDO inicijavo tarptautinio instrumento  (konvencijos), kurioje būtų nustatyti tarptautiniai standartai dėl smurto ir priekabiavimo darbo aplinkoje, parengimą. 2018 m. JT Žmogaus teisių komisaro biuro programinė apžvalgoje „Jungtinių Tautų vaidmuo kovojant su diskriminacija ir smurtu prieš asmenis dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės – programinė apžvalga” buvo akcentuojama, kad šios tarptautinė sutarties tikslas yra kovoti su LGBT+ diskriminacija darbo santykiuose. Joje teigiama, jog “diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės yra vienas iš smurto ir priekabiavimo darbo aplinkoje veiksnių, o lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai, transseksualai, interseksualai ir lyties neatitinkantys darbuotojai neproporcingai dažnai patiria smurtą ir priekabiavimą. Lygybė ir nediskriminavimas visiems darbuotojams, ypač tiems, kurie neproporcingai dažnai patiria smurtą ir priekabiavimą, yra esminis dalykas siekiant socialinio teisingumo.“

 

JTO kontekstas

TDO yra institucija, veikianti Jungtinių tautų organizacijos rėmuose, todėl šią TDO iniciatyvą reikėtų analizuoti platesniame kontekste.

Pastaruoju metu JTO lygmenyje pastebima tendencija plečiamai aiškinti nediskriminavimo nuostatas, siekiant tarptautiniu lygiu skatinti taip vadinamųjų LGBT+ teisių plėtrą.

JTO Darnaus vystymosi tikslų 10.3 uždavinys ragina „panaikinti diskriminacinius įstatymus, politiką ir praktiką“, o Darnaus vystymosi tikslų 16.B uždavinys ragina vyriausybes „skatinti ir įgyvendinti nediskriminacinius įstatymus ir praktiką siekiant darnaus vystymosi“.

Problema ta, kad šiuose tiksluose nenurodoma, apie kokią diskriminaciją yra kalbama. Diskriminacija gali būti dėl labai įvairių pagrindų, o išsamaus jų sąrašo tarptautinės teisės aktai nepateikia.[1] Iš vienos pusės, taip yra todėl, kad neįmanoma išvardinti visų nediskriminavimo pagrindų. Iš kitos pusės, tai leidžia plečiamai aiškinti diskriminacijos sąvoką į ją įtraukiant net ir tuos skirtingo  asmenų traktavimo atvejus, kurie yra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis ir natūraliais skirtumais. Pavyzdžiui, bandyti aiškinti, kad neleidimas tos pačios lyties asmenims sudaryti santuokos diskriminuoja juos seksualinės orientacijos pagrindu. Taip ignoruojamas teisingumo pricipas, pagal kurį skirtingas skirtingų situacijų traktavimas nėra ir negali būti laikomas diskriminacija.

2012 m. JT Žmogaus teisių komisaro biuras parengė pirmąją oficialią JT ataskaitą apie smurtą ir „diskriminaciją“ dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės (A/HRC/19/41). Vėliau, 2013 m., Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras pradėjo pasaulinę kampaniją „Free & Equal“, kuria siekiama „didinti informuotumą apie homofobinį ir transfobinį smurtą ir diskriminaciją“.

2014 m. lapkritį JT Žmogaus teisių komisaro biuras paskelbė svarbią ataskaitą „Jungtinių Tautų vaidmuo kovojant su diskriminacija ir smurtu prieš asmenis dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės – programinė apžvalga” Šioje ataskaitoje dalyvavo 12 JT agentūrų, kurios apibendrino savo darbą kovojant su diskriminacija ir smurtu dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės bei susijusį darbą, skirtą lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams (LGBT) ir interseksualams visame pasaulyje remti. Dokumente nurodoma, kad valstybės turėtų užtikrinti “LGBTI suaugusiųjų, paauglių ir vaikų nediskriminaciją visose srityse, įskaitant švietimą, užimtumą, sveikatos priežiūrą, būstą, socialinę apsaugą, baudžiamąją justiciją, prieglobstį ir įkalinimo įstaigas”, o taip pat užtikrinti teisinį translyčių lytinės tapatybės pripažinimą be perteklinių reikalavimų.

Tarp pasirašiusių organizacijų yra ir Tarptautinė darbo organizacija (toliau – TDO). 2018 m. atnaujintoje programinėje apžvalgoje pateikiamas TDO indėlis į JT kovą su diskriminacija ir smurtu prieš lesbietes, gėjus, biseksualius, transseksualius ir interseksualius asmenis apibrėžiamas kaip siekis kovoti su diskriminacija darbe.

 
Įlipti pro langą

TDO konvencija savo esme yra tarptautinės teisės instrumentas, kuriuo siekiama įtvirtinti ne biologija, bet asmens pasirinkimu grįstą asmens lytinės tapatybės suprastį. Tai jau antrasis toks dokumentas. Visuomenėje plačiau  žinoma kita – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (2011), kitaip – Stambulo konvencija.

Nesant Lietuvoje politinės valios ratifikuoti visą Stambulo konvenciją buvo pradėta taikyti „mažų žingsnelių“ politika, t.y. į Lietuvos teisinę sistemą bandoma perkelti pavienes ideologines Stambulo konvencijos nuostatas ir sąvokas.

Pirmas bandymas buvo rudens sesijoje,  kada LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (ASAAĮ), kuriame buvo siekta nustatyti pozityvią valstybės pareigą švietimo srityje įdiegti kalbėjimą apie „nestereotipinius vyro ir moters vaidmenis“. Pastebėtina, kad nestereotipiniai lyčių vaidmenys gali reikšti ne tik priešingą tradiciniam vyro ir moters socialinių vaidmenų šeimoje ir visuomenėje pasiskirstymą, bet gali apimti ir heteronormatyvumo kritiką ir pareigą kalbėti apie įvairias seksualines orientacijas ir jų raišką.

Tada, svarstant projektą Seimo komitetuose atsirado pasiūlymas į įstatymą įtraukti „smurto lyties pagrindu/smurto dėl lyties“ sąvoką, kuri Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos parengtose gairėse suprantama kaip  „prieš asmenį nukreiptas smurtas dėl jų lyties, lytinės tapatybės ar lyties raiškos.”

Pavasario sesijoje užsimota į Lietuvos teisinę sistemą perkelti TDO konvenciją. Darbo kodekso projektą pateikusi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija aiškinamajame rašte teigė, jog formuluodama sąvoką ji rėmėsi autentišku Konvencijos ir Rekomendacijos vertimu į lietuvių kalbą. Tačiau Ministerijos puslapyje pateikiamame konvencijos vertime praleidžiamas smurto dėl socialinės lyties tapatybės sandas. O štai oficialiame konvencijos tekste „smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoka apibrėžiama plačiau, kaip apimanti ir “socialinę lyties tapatybę”.

Kaip ir Stambulo konvencijos, taip ir šiuo atveju skeptikai pasakys, jog nesvarbu kaip sąvoka yra apibrėžiama TDO Konvencijoje, svarbu tik tai, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos teisėje. Tačiau reiki aatkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvos teisėje nėra įtvirtintos lyties sąvokos. Taigi, „smurto ir priekabiavimo dėl lyties sąvoką“ galima aiškinti kaip apimančią ir smurtą dėl lyties tapatybės ar lyties raiškos. Antra, TDO Konvencijos 1 straipsnio, kuriame apibrėžtos sąvokos, 2 dalyje yra įrašyta nuostata, jog „Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies a ir b punktų, nacionaliniuose įstatymuosre ir kituose teisės aktuose pateiktose apibrėžtyse gali buti apibrėžiama viena sąvoka arba atskiros sąvokos.“  Kitaip tariant, valstybės narė gali smurtą ir priekabiavimą savo įstatymuose apibrėžti kaip atskiras sąvokas, tačiau tai darydamos turi neškreipti Konvencijoje pateiktų sąvokų esmės ir prasmės. Galiausiai tenka priminti, jog pagal tarptautinės teisės taisykles, esant ginčui dėl Konvencijoje įtvirtintų nuostatų interpretavimo, pirmenybė yra teikiama oficialiam tekstui.

 

Gender problemos šaknys

Kaip minėta, Stambulo konvencija ydinga tuo, kad siekia įtvirtinti ne biologija, bet asmens pasirinkimu grįstą asmens lytinės tapatybės suprastį, kuri atiskleidžia per Konvencijoje vartojamą socialinės lyties tapatybės (gender) sąvoką.

Ilgą laiką anglų kalboje terminas „gender“ reiškė giminę (3) ir buvo naudojamas gramatikoje išreikšti daiktavardžių giminę, nusakyti vyrišką, moterišką arba neutralią giminę (masculine, feminine and neutral gender). Terminas “gender” paplito kanceliarinėje kalboje, pvz. medicininėse formose, apklausose, CV, kaip pagarbesnė gramatinė forma, tačiau visada buvo suprantama kaip sinonimas žodžiui sex, nuorodanti arba vyriškąją ar moteriškąją lytį.

XX a. 6 dešimtmetyje  psichologijos ir seksologijos profesorius John Money iš Džono Hopkinso universiteto, nukalė „gender role“ (lyties vaidmens) terminą. Money pasiūlė idėją, kad jei vaikas nepriima savo lytinės tapatybės, jo tėvai turi elgtis su juo tarsi jis būtų kitos lyties.  Taip „gender“ pradėjo reikšti „socialinį performatyvumą, kuris nurodo vidinę seksualinę tapatybę.“ Money sukonstravo sex/gender skirtį siekdamas pagrįsti chirurginio lyties keitimo gydant transseksualumą poreikį, kuriam sex terminas netiko, nes siejosi su biologine lytimi. Taip „gender“ tapo ideologine sąvoka. (4)

Gender sąvoka buvo panaudota antros feminizmo bangos metu, siekiant atskirti individualias nuostatas ir veiksmus nuo fiziologijos. Taip buvo siekiama paneigti biologinio determinizmo tezę, kuri teigia, kad kultūrinės nuostatos yra tik specifinės kūno prigimties atspindys (išraiška). O feminizmas teigė, kad šios nuostatos biologinės lyties atžvilgiu yra fluidiškos, ir kad jas formuoja kultūra, o ne prigimtis. (5) Kitaip tariant, kaip sakė Simone de Beauvoir, moterimi ne gimstama, o tampama (6) Taigi, gender yra tapatybė, kurią žmogus priima ir sukuria pats.

Kaip pabrėžiama Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente “Vyrą ir moterį, sukūrė juos”. Siekiant dialogo kelio gender klausimu ugdymo srityje” (2019) problema ne ta, kad yra skirtingos sąvokos – jas galima teisingai interpretuoti, – bet ta, jog biologinė lytis (sex) atskiriama nuo socialinės-kultūrinės lyties (gender). Iš šio atskyrimo kyla skirstymas į įvairias „lytines orientacijas“, kurios nebėra apibrėžiamos biologiniu lytiniu skirtumu tarp vyro ir moters, bet gali įgyti kitų formų, kurias lemia tik individas, kuris jaučiasi esąs radikaliai autonomiškas. Be to, pati gender sąvoka priklauso nuo subjektyvaus asmens suvokimo: žmogus gali pasirinkti socialinę-kultūrinę lytį, neatitinkančią jo biologinės lyties, taigi ir nepaisydamas, kaip kiti suvokia jo lytį (transgender).

Tiek Stambulo konvencija, tiek TDO konvencija yra siekiama šį atskyrimą įnorminti, sukuriant teisinę pareigą pripažinti subjektyvų asmens suvokimą apie jo lytį. Skirtumas tik tas, kad Stambulo konvencija buvo siekiama sukurti universalią, o štai TDO konvencija – lokalią taisyklę, taikomą darbo santykiuose.

Stambulo konvencija, pateikdama dalinę lyties sąvoką, kurioje pabrėžiami tik socialiniai kultūriniai lytiškumo raiškos aspektai (gender), atsiejant juos nuo biologinės lyties, ir tvirtindama, kad jie yra socialiai susiformavę, bet ne kylantys iš vyriškos ir moteriškos tapatybės, vadovaujasi dualistiniu požiūriu į asmens lytiškumą ir jį skaido. Toks suskaidymas leidžia lytiškumą grįsti klaidinga socialinio konstruktyvizmo teorija, o socialinius kultūrinius lytiškumo raiškos aspektus praktikoje laikyti lytį determinuojančiu požymiu, kas veda į lyčių tapatybių politiką.

Gender ideologija tvirtina, kad visuomenė ir kultūra primeta lyčių vaidmenis vyrams ir moterims, ir tie vaidmenys niekaip nesusiję su biologiniais skirtumais tarp lyčių. Todėl Stambulo konvencija formuoja pozityvią pareigą kovoti su taip vadinamais lyčių stereotipais. Siekiant naikinti lyčių stereotipus, kartu trinamas lytinės tapatybės ryšys su biologine žmogaus prigimtimi, kur biologiniai skirtumai  tampa atsitiktiniai ir neriekšmingi. Taip su vandeniu išpilamas ir kūdikis. Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente “Vyrą ir moterį, sukūrė juos”. Siekiant dialogo kelio gender klausimu ugdymo srityje” tai vadinama denatūralizacijos procesu (19 p.)

 

Teologinis žvilgsnis į gender problemą

Anglikonų Bažnyčios 2003 diskusijų dokumente dėl lytinės tapatybės pripažinimo įstatyme gender ideologiją prilygina gnosticizmo erezijai, nes tiek gender ideologija, tiek gnosticizmas laiko asmens kūną nesvarbiu, o protą – svarbiausiu. “Panašiai, kaip primityvus platonizmas, sakantis, kad siela yra kūno kalėjime, taip gender ideologija laiko, kad lytinė tapatybė yra įkalinta vyriškame ar moteriškame kūne, ir siekia ją išlaisvinti.”

Taip kaip žmogus yra kūno ir sielos vienovė („Dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ (pg. KBK 365), taip ir žmogaus lytiškumas nėra dviejų – biologinio prado ir socialinio konteksto mechaninis junginys, bet integrali jų visuma. Lytiškumas apima tiek biologinę lytį, tiek ir socialinius kultūrinius lyties formavimosi ir raiškos aspektus, kurie yra integraliai tarpusavyje susiję. Lytis, kuria formuoja prigimtis ir aplinka, yra viena.

Katalikų bažnyčios mokymas, gender problemą svarsto visų pirma dvasinėje žmogaus plotmėje, įžvelgdami čia skaistumo stoką: „Skaistumas reiškia darnų (sėkmingą) lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę.“ (KBK 2337).

Turima prieiga leidžia išryškinti kelis skirtingo Katalikų bažnyčios ir gender teorijos (ypač radikaliausios jos formos) požiūrio į gender problemą aspektus. Pirmiausia, Katalikų Bažnyčios mokymas, skirtingai negu gender teorija teigia, jog nedarna lytiškumo srityje yra nelaimė, o ne sėkmė ar „nieko tokio”. Taip pat ji tvirtina, kad tai nėra duotybė, bet pasekmė. Katalikų Bažnyčios mokymas kalba tik apie dvasines šios nelaimės priežastis, palikdamas mokslui įvardinti kitas. Katalikų bažnyčia suvokia žmogų ne kaip determinuotą, bet laisve apdovanotą ir galinčią keistis būtybę. Galiausiai, Katalikų Bažnyčios mokymas išreiškia kvietimą žmogui darną atkurti, priimant savo prigimtinę lytinę tapatybę („Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti”, KBK 2333), bet ne gyventi nepaisant jos ar kviečiant išsivaduoti iš jos.

 

Ar būtinas TDO konvencijos inkorporavimas?

TDO konvencijos inkorporavimas į Lietuvos teisinę sistemą grindžiamas siekiu kovoti su darbo aplinkoje klestinčiu mobingu. Yra svarbu įvesti darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose darbuotoją nuo  psichologinio smurto darbe saugančias nuostatas (o dar svarbiau sukurti efektyvų persekiojamo darbuotojo teisių gynimo mechanizmą). Bet mobingas ir seksualinis priekabiavimas nėra tapačios sąvokos. Jos persidengia, ir persidengimo aspektas yra tai, kad tiek viena tiek kita yra susijusi su psichologinu smurtu. Tačiau savo esme tai skirtingos psichologinio smurto formos, turinčios skirtingas priežastis, tikslus, veikimo mechanizmą ir skirtingas pasekmes.

Visos smurto formos Lietuvoje yra kriminalizuotos. Apsaugą nuo seksualinio priekabiavimo darbo aplinkoje garantuoja Lygių galimybių įstatymas.  Už seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje ar kitaip priklausomo asmens atžvilgiu yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl siūloma įvesti „Smurto ir priekabiavimo dėl lyties“ sąvoka yra perteklinė. Žinant, kad TDO konvencijos inkorporavimo į Lietuvos teisinę sistemą tikslas yra ne tiek praktinis, kiek ideologinis, bendrojo gėrio labui siūlomo teisinio reguliavimo .

 

Išnašos

[1] Pamatiniame JTO žmogaus teisių dokumente – Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948) – nurodoma, jog “kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.” Ši nuostata buvo perkelta į pirmuosius tarptautinės teisės instrumentus – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (žr. TPTP 2 str. 1 d.) ir Tarptautinį ekoniminių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (žr. TESKTP 2 str. 2 d.)

 

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.