img

Ramūnas Aušrotas. Kokią teisinę apsaugą Lietuvos įstatymai garantuoja žmogaus embrionui?

Ramūnas Aušrotas. Kokią teisinę apsaugą Lietuvos įstatymai garantuoja žmogaus embrionui?

2021 m. rugsėjo 27 d. LR Seime buvo užregistruotas LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas, kurį parengė Seimo narys Arminas Lydeka, o pateikė Viktorija Čmilytė-Nielsen kartu su Morgana Daniele ir Jurgita Sejoniene. Įstatymo projektu siekiama ne tik reglamentuoti vaisingumo išsaugojimo paslaugas, bet ir siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, o taip pat nuostatos, jog pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui. Įstatymo projektas praėjo pateikimo Seime stadiją ir šiuo metu yra svarstomas Seimo komitetuose.

Šio įstatymo pateikimas yra proga aptarti Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono apsaugos sistemą ir įvertinti žmogaus embriono teisinės apsaugos lygį. Be to, Žmogaus teisių ir biomedicinos (Ovjedo) konvencijos, kurios Šalis narė yra ir Lietuva, 28 straipsnis numato valstybėms narėms įpareigojimą pasirūpinti, kad svarbiausi klausimai, kylantys dėl biologijos ir medicinos naujovių, būtų deramai svarstomi viešai, pirmiausia atsižvelgiant į jų aktualią medicininę, socialinę, ekonominę, etinę ir teisinę reikšmę, ir kad būtų deramai konsultuojamasi dėl jų galimo taikymo. Todėl su įstatymo priėmimu negalima skubėti, siūlomas teisinis reguliavimas turi būti pateiktas visuomenės svarstymui, o jį priimant išklausomos visos suinteresuotos pusės, taip pat ekspertiniai vertinimai.

Lietuvos teisėje yra įtvirtinta nedviprasmiška ir moderniu medicinos mokslu[1] paremta nuostata, jog embrionas yra žmogaus gyvybė genezės stadijoje. BTEĮ 3 str. 20 d. sakoma, jog „Žmogaus embrionas – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) iki aštuntos nėštumo savaitės pabaigos“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 2016 m., priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą (Įstatymo 2 str. 7 d.).

Kadangi embrionas yra žmogaus gyvybė genezės stadijoje, įstatymo leidėjui tenka teisinė pareiga užtikrinti tinkamą embriono, kaip žmogiškos gyvybės esančios genezės stadijoje, apsaugos lygį. Reikalavimas nustatyti tinkamą embriono apsaugos lygį, atitinkantį Lietuvos teisėje įtvirtintą embriono sampratą, kyla iš tarptautinių įsipareigojimų.

Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos (toliau – Ovjedo konvencija) 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, kad „kai įstatymai leidžia atlikti tyrimus su embrionais in vitro, jie turi užtikrinti atitinkamą embriono apsaugą“.

Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad embriono teisinis apibrėžimas priklauso konvencijos šalių narių jurisdikcijai[2], tačiau taip pat kalba apie tai, kad konvencijos šalys narės turi užtikrinti pakankamą embriono apsaugą, atitinkančią jų teisėje įtvirtintą embriono sampratą.

Europos Sąjungos teisė reikalauja, jog nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga[3], kuri atsižvelgtų į tai, kad embrionas būtų naudojamas atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą. Byloje C-34/10 Oliver Brüstle prieš Greenpeace eV Europos Teisingumo Teismas įtvirtino embriono, kaip žmogiškosios gyvybės genezės stadijoje, sampratą, taip pat pabrėžė, jog dėl savo ypatingos prigimties „embrionas“ yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią Sąjungos teritorijoje būtina aiškinti plačiai [4] [5] ir vienodai [6].

Čia pastebėtina, kad žmogiškojo orumo apsauga gali būti teikiama tik tokiam subjektui, kuris turi žmogiškąją prigimtį. Žmogiškos prigimties turėjimas nepriklauso nuo to, ar jis teisinio subjektiškumo prasme yra laikomas asmeniu.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuva gali savarankiškai nusistatyti embriono apsaugos lygį, tačiau jis turi būti pakankamas ir atitikti šalyje įtvirtintą teisinę embriono sampratą.

Kaip minėta, Lietuvos teisėje embriono sąvoka yra apibrėžta kaip žmogaus gyvybė esanti genezės stadijoje. Lietuvos valstybė, siekdama užtikrinti pakankamą embriono apsaugą, atitinkančią Lietuvos teisėje įtvirtintą embriono sampratą, teisėje yra įtvirtinusi tris teisines nuostatas: a) žmogaus embriono kūrimas kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu, yra negalimas; b) biomedicininiai eksperimentai su žmogaus embrionu yra ribojami; c) nepanaudoti žmogaus embrionai yra šaldomi neribotam laikui.

Kad žmogaus embriono kūrimas kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu, yra negalimas, nurodo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 str. 8 dalis („Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“), kurią dera skaityti konjunkcijoje su BTEĮ 3 str. 2, 3, 4 ir 6 d. Ši nuostata kyla iš Ovjedo konvencijos 18 str. 2 d.: „Kurti žmogaus embrionus moksliniams tyrimams yra draudžiama.“

Reikalavimas užtikrinti pakankamą embriono, kaip žmogiškos gyvybės esančios genezės stadijoje, apsaugos lygį taip pat reiškia, jog žmogaus embriono negalima naudoti bet kokiu kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu. Kad sukurtas žmogaus embrionas negali būti naudojamas biomedicininiams eksperimentams, nurodo BTEĮ, kurio 3 str. 2, 3, 4 ir 6 d. įtvirtina šiuos žmogaus gyvybės apsaugos principus: a) kad kurti embrionus biomedicininių tyrimų tikslais draudžiama; b) kad su žmogaus embrionu leidžiama atlikti tik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam žmogaus embrionui yra didesnė negu žala ir c) kad biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu, kurių metu arba kuriems pasibaigus žmogaus embrionas yra sunaikinamas arba žmogaus embrionas neperkeliamas į moters gimdą, draudžiami.

Tokia pati nuostata netiesiogiai kyla iš Ovjedo konvencijos 18 str. 2 d. loginės analizės: jei žmogaus embrionus kurti moksliniams tyrimams draudžiama, lygiai taip pat draudžiama moksliniams tyrimams naudoti jau sukurtus, bet nepanaudotus žmogaus embrionus, nes jie buvo sukurti dirbtinio apvaisinimo tikslu. Kitaip interpretuojant būtų sukurta teisės spraga, kuria galima būtų pagalbinio apvaisinimo proceso metu sąmoningai sukurti perteklinius žmogaus embrionus, ketinant juos panaudoti ne pagalbinio apvaisinimo tikslais. Toks teisinis reguliavimas atitinka ES teisės reikalavimą, kad embrionas būtų naudojamas atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą (ETT byla C-34/10 Oliver Brüstle prieš Greenpeace eV).

Būtent todėl, siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo ir užtikrinti tinkamą žmogaus embriono apsaugos lygį, Pagalbinio apvaisinimo įstatyme yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo metu sukurti ir nepanaudoti žmogaus embrionai negali būti naikinami ir turi būti šaldomi (Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 str. 5 („Sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti embrionai laikomi lytinių ląstelių banke“ ir 7 („Draudžiama naikinti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtą ir į moters organizmą neperkeltą embrioną“) dalys). Kad toks piktnaudžiavimas yra realus, liudija faktas, jog vos užregistravus Įstatymo pakeitimo projektą viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie Vilniuje įsikursiantį naują kamieninių ląstelių tyrimų centrą.

Iš viso to, kas pasakyta, akivaizdu, jog teisės normos, išreiškiančios aukščiau minimas teisines nuostatas, yra tampriai susijusios tarpusavyje ir sąveikaudamos sudaro vieningą ir logišką žmogaus gyvybės genezės stadijoje apsaugos sistemą. Jų keitimas šią sistemą ardytų ir neatitiktų pakankamo žmogaus embriono apsaugos lygio, kurio iš Lietuvos reikalauja ES teisės normos ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai.

Įstatymo projektas, siūlantis išbraukti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje įrašytą nuostatą, jog „Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“, suponuoja, kad įstatymo projektu yra siekiama leisti panaudoti sukurtus, bet į moters organizmą neperkeltus žmogaus embrionus biomedicininių tyrimų ar kitu, įstatymo projekte neidentifikuotu, tikslu. Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja jau minėtoms BTEĮ nuostatoms, draudžiančioms kurti ir naudoti embrionus biomedicininių tyrimų tikslais[7], bei iškreipia Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą.

2015 m., svarstant naują Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo redakciją, buvo keliamas klausimas, kaip elgtis su embrionais, kurie buvo kurti pagalbinio apvaisinimo tikslais, bet nebuvo tam panaudoti. Paprastai pagalbiniam apvaisinimui nepanaudotus embrionus yra siekiama naudoti kamieninių ląstelių gavybos tikslais. Kaip žinia, ląstelių gavimo procedūros metu embrionas žūva. Būtent todėl embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai yra visiškai uždrausti Airijoje, Austrijoje, Lenkijoje, o Vokietijoje ir Italijoje tyrimus leidžiama atlikti tik su tomis ląstelių linijomis, kurios buvo išskirtos iki tam tikros datos. Todėl, žmogaus embriono apsaugos tikslais, buvo priimtas sprendimas į įstatymą įrašyti, jog „biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu ar žmogaus vaisiumi, kurių metu arba kuriems pasibaigus žmogaus embrionas ar žmogaus vaisius yra sunaikinamas arba žmogaus embrionas neperkeliamas į moters gimdą, draudžiami“ (Įstatymo 3 str. 6 d.).

Įstatymo projektu taip pat siūloma atsisakyti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet jam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo. Kaip minėta, Lietuvos teisės normos, skirtos apsaugoti žmogaus gyvybę genezės stadijoje, yra susijusios tarpusavyje ir sąveikaudamos sudaro vieningą ir logišką žmogaus gyvybės genezės stadijoje apsaugos sistemą, kurią šis siūlomas pakeitimas ardytų. Taip pat jau minėjau, kad nacionalinė teisė turi garantuoti pakankamą žmogaus embriono apsaugos lygį, kuris priklauso nuo šalyje įtvirtintos teisinės embriono sampratos. Lietuvos teisėje embriono sąvoka yra apibrėžta kaip žmogaus gyvybė genezės stadijoje. Pakankamos embriono apsaugos principas suponuoja, kad leidimas nepanaudotus žmogaus embrionus sunaikinti, esant realiai galimybei juos išsaugoti šaldant, Lietuvoje neatitiktų pakankamo žmogaus embriono apsaugos standarto.

Apibendrinus minimą teisinę iniciatyvą, tenka konstatuoti, jog siūlomas teisinis reguliavimas iškreiptų Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą, neužtikrintų pakankamo žmogaus embrionų apsaugos lygio ir atvertų duris galimam piktnaudžiavimui, susijusiam su pagalbinio apvaisinimo metu sukurtais, bet į moters organizmą neperkeltais žmogaus embrionais.

Todėl, vadovaujantis pakankamo žmogaus embriono apsaugos lygio reikalavimu, ir Lietuvoje jau įtvirtinta žmogaus embriono esančio vystymosi stadijoje teisinės apsaugos sistema, siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti.

 

[1] 2005 m. išleistoje knygoje „Akušerija ir ginekologija šeimos gydytojo praktikoje“ nurodoma, kad apibendrinant naujausius literatūros šaltinius prenatalinį laikotarpį reiktų dalinti į tris tarpsnius: 1. ikigemalinį (periodus prembryonica), 2. gemalo (periodus embryonica), 3. vaisiaus (periodus fetalis). Ten pat teigiama, kad „dauguma naujausių literatūros šaltinių gemalu (embryo) vadina augantį organizmą nuo 3-iosios iki 8-osios savaitės. Pirmąsias dvi savaites tiksliau būtų jį vadinti gemalo užuomazga, o jo raidą – blastogeneze (blastogenesis) Nuo 3-iosios savaitės vyksta embriogenezė (embryogenesis) Nuo 9-osios savaitės gemalas vadinamas vaisiumi (fetus), o jo raida – fetogeneze (fetogenesis) “ [p. 97–98]

[2] Europos Žmogaus Teisių Teismas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. byla Vo v. France [28]pareiškė įsitikinimą, kad „nėra nei pageidautina ir netgi negalima atsakyti į abstraktų klausimą, ar negimęs vaikas yra asmuo (pranc. tekste personne) Konvencijos 2 straipsnio prasme“, ir kad gyvybės iki gimimo statusą atskiros valstybės, Europos tarybos narės, nevaržomai gali nustatyti savo nacionaliniuose teisės aktuose.

[3] Europos mokslo ir naujų technologijų etikos grupė taip pat nurodo, kad atsakomybė dėl apsisprendimo leisti ar neleisti oficialiai vykdyti tyrimus su embrionais yra kiekvienos šalies reikalas, tačiau bet kokiu atveju nacionaliniu lygiu būtina apibrėžti pakankamą embriono apsaugą [17, p. 12].

[4] Tokiomis aplinkybėmis šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad „žmogaus embrionas“ yra kiekviena žmogaus kiaušialąstė nuo apvaisinimo stadijos, kiekviena neapvaisinta kiaušialąstė, į kurią iš subrendusios žmogaus ląstelės trans plantuojamas branduolys, ir kiekviena neapvaisinta žmogaus ląstelė, kuri par tenogenezės būdu priverčiama dalytis ir vystytis.

[5] Direktyva 98/44 dėl teisinės biotechnolo ginių išradimų apsaugos siekiama skatinti investicijas biotechnologijos srityje, tačiau žmogaus biologinės medžiagos turi būti naudojamos atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą. Iš direktyvos konteksto ir tikslo matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo at mesti bet kokią galimybę patentuoti tuo atveju, jeigu dėl to galėtų būti trukdoma atsižvelgti į žmogaus orumą. Iš to matyti, kad pagal direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c punktą „žmogaus embriono“ sąvoka aiškintina plačiai.

[6] Taikant Direktyvą 98/44 dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje vartojamą žodžių junginį „žmogaus embrionas“ reikia laikyti autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią Sąjungos teritorijoje būtina aiškinti vienodai

Direktyva 98/44 dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos),

[7] 2. Žmogaus embrionų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiamas.

  1. Su žmogaus embrionu ir žmogaus vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam žmogaus embrionui ir žmogaus vaisiui viršija riziką.
  2. Biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu ar žmogaus vaisiumi, kurių metu arba kuriems pasibaigus žmogaus embrionas ar žmogaus vaisius yra sunaikinamas arba žmogaus embrionas neperkeliamas į moters gimdą, draudžiami.

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.