Birutė Obelenienė. Apie santuokos ir šeimos santykį

Birutė Obelenienė. Apie santuokos ir šeimos santykį

Pernai Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Šeima ir bendrasis gėris“ įvairių sričių mokslininkai diskutavo apie santuokos ir šeimos ateitį. Ypač didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Birutės Obelenienės pranešimas apie santuokos ir šeimos santykį bei šių dviejų institutų patiriamus pokyčius dabarties visuomenėje.

Pateikiame kai kurias prof. B.Obelenienės įžvalgas.

Santuoka ir šeima mūsų visuomenėje visais laikais buvo laikoma tapačiu dariniu. Deja, ši savaime suprantama kategorija pastaraisiais dešimtmečiais patiria didelių metamorfozių. Teisinei santuokos sampratai pateikiama daugybė kontrargumentų, šios institucijos gynimo šalininkams bei mokslininkams tenka padėti daug pastangų siekiant ją apginti. Gal taip yra todėl, kad į santuoką žvelgiama tik kaip į formalųjį jos pavidalą, giluminę jos esmę paliekant už suvokimo ribų?

Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, 1992 metais rengdami pagrindinį mūsų šalies įstatymą, santuoka grindžiamą šeimą laikė tokia savaime suprantama kategorija, kad jiems net į galvą neatėjo mintis kažką įtikinėti.

Deja, šiandien viešose diskusijose pasigirsta balsų kaip tik prieš šį visuotinai pripažįstamą institutą – valstybės pagrindą. Tarsi nugrimzta užmarštin faktas, kad santuoka yra kur kas daugiau negu privatus, valstybinės ar religinės konfesijos sąlygotas vyro ir moters pasižadėjimas vienas kitam. Ši teisine prasme viešoji sutartis yra žymiai universalesnė ir labiau priimtina žmonėms už bet kurį kitą kada nors paskelbtą kodeksą. Juk santuoka, kaip pirmapradė institucija, atsirado žymiai anksčiau negu susiformavo valstybės ir teisinės sistemos, kurios ją tik pripažino, bet jos nekūrė. Santuoka nebūtinai turi būti suprantama tik krikščioniškojo sakramento rėmuose. Juk krikščionybė egzistuoja vos šiek tiek daugiau kaip du tūkstančius metų, o santuoka susiformavo žymiai seniau, galima sakyti, nuo žmonijos atsiradimo ir organizuoto jos gyvenimo susikūrimo laikų.

Kaip šeimos institutą pakeitė tai, jog pagrindiniu motyvu jai kurti tapo porą siejantys jausmai? Juk meilė, o ne politiniai, ekonominiai, teisiniai, ūkiniai ar kiti motyvai šiuo metu yra esminė santuokos sudarymo priežastis.

Istorikų nuomone, meilės jausmas, kaip pagrindinis santuoką lemiantis veiksnys, yra labai jaunas pačios šeimos institucijos istorijoje. Jaunesnis nei vidutinis žmogaus amžius. Juk visais laikais meilė greičiau gimdavo santuokoje, nei buvo pretekstas tai santuokai sudaryti. Dar niekada žmonijos istorijoje santuokos institucija nebuvo tokia trapi ir pažeidžiama kaip šiandien. Mūsų šalyje net iki XX amžiaus antrosios pusės šeima visų pirma buvo socialinė – ūkinė bendruomenė.

Taip, meilė išties transformavo santuokos ir šeimos institucijas. Vienas žymiausių dabarties sociologų A. Giddens‘as šią transformaciją sieja su sekso atsiejimu nuo santuokos ir prokreacijos ( gyvybės suteikimo – red.). Jis teigia, jog vaikų gimdymas dabar greičiau yra pačios poros pasirinkimas ir savotiška prabanga negu ekonominė būtinybė. O ir pačią santuoką, kaip ekonominį kontraktą, dabar išstūmė santuoka, kurios pagrindą sudaro tarpasmeniai emociniai ryšiai. Čia, pasirodo, ir slypi pavojus: emocinių poreikių, t.y. nestabilių veiksnių, perkėlimas į šeimos sukūrimo ir gyvavimo pamatus pačią šeimą padarė nestabilią. Vadinasi, galima kelti dvi pagrindines prielaidas, paaiškinančias santuokos netvarumo ir šeimos instituto irimo priežastis. Pirmoji, kad meilė, kaip pagrindinis šiandieninis santuokos motyvas, yra netinkama; antroji – kad netinkama yra besituokiančiųjų meilės samprata.

Pirmąją prielaidą tenka atmesti. Mat poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo sąlygų (kuriose pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas turėjo labai mažą reikšmę arba iš viso jos neturėjo) link asmeninio apsisprendimo šeimos institucijos istorijoje yra tikrai pozityvus dalykas.

Tad gal besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti?

Šiandienos masinė kultūra yra perdėm persmelkta „kūniškos meilės“ propagavimo. Į gyvenimą tvirtai įėjo moters, kaip seksualinio objekto, vaizdavimo tradicija; seksas vertinamas kaip būtinas elementas asmens savivokai ir lytiniam tapatumui. Tad ir besituokiantiesiems toks požiūris neabejotinai turi įtakos: dauguma jų meilę tapatina su aistra. O toks požiūris gimdo nuostatą: santuoką galima nutraukti, kai meilė baigiasi. Šitokia šeimą kuriančių asmenų meilės samprata ir pakiša koją. Iš prigimties žmonėms duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos lakomi meile, tėra tik meilės žaliava. Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad tarpusavio jausmai nusilpo, vadinasi, tos meilės net nebūta.

Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis reikalingas tau. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė tik patvirtina, jog šeima buvo kurta remiantis netinkamais motyvais. Gebėjimą mylėti reikia ugdyti visą gyvenimą; meilė – tai, pirmiausia, nuolat kuriamas santykis su kitu. Neatšaukiamas pasidovanojimas kitam žmogui, t.y. savo gyvasties ir gyvenimo pavedimas kitam, nieko nepasiliekant sau. Esi atsakingas už tą, kurį pamilai, ir tas, kuris tave pamilo, irgi atsakingas už tave. Juk jis tau atidavė save, kaip ir tu jam. Santuoka nėra savęs praradimas, priešingai – atradimas. Tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas ir savojo „ego“ tramdymas…

Santuoka įgalina gerbti kitos lyties asmens žmogiškąjį orumą, jo skirtingumą. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Juk paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Gyventi ne santuokoje – tai gyventi „atlapotomis durimis“, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima išeiti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei dėl pagarbių santykių kūrimo, nei dėl kitų dalykų, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi „meilės žaliava“, kurios atsargoms išsekus, bus labai lengva nustraksėti prie kito „meilės šaltinio“ pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, abipusis vyro ir moters apsisprendimas. Brandus apsisprendimas.

Dažnai tenka girdėti, kad tuoktis ar gyventi nesusituokus yra tik dviejų žmonių asmeninis reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į jų privatų gyvenimą. Koks pavojus slypi šioje nuostatoje?

Deja, didžiausia be oficialios santuokos registracijos drauge gyvenančios poros problema ta, kad toks partnerių preliminarus susitarimas stokoja stabilumo. Tokie santykiai nedaug prisideda prie sprendimo vidinių problemų, kurios neišvengiamai kyla gyvenant dviem skirtingoms asmenybėms. Gyventi kartu nesusituokus dažniausiai nusprendžiama manant, kad jei santykiai bus blogi, juos nutraukiant bus išvengta emocinės skyrybų traumos ir papildomų išlaidų. Deja, su tokiomis nuostatomis, su tokiu silpnu tarpusavio įsipareigojimu nedaug tikimybės, kad pora padarys viską bendram gyvenimui išsaugoti. Tokioje trapioje sąjungoje gimus vaikams, jų gerovę ir likimą taip pat lems nestabilūs tėvų santykiai.

Visi tyrimai patvirtina, jog šeimos struktūra turi lemiamą reikšmę ir vaiko sveikatai.

Be abejonės, šeima, kurią sudaro susituokę tėtis ir mama, labiausiai atitinka vaiko poreikius. Yra atlikta daugybė tyrimų (tiek Europos, tiek pasaulio mastu), kuriuose lyginami vaikų, augančių su vienu iš tėvų po skyrybų, kohabituojančių tėvų sąjungoje ir susituokusių tėvų šeimoje, sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės), rizikingos elgsenos (narkotikų, svaigalų, rūkalų vartojimas), nusikalstamos veikos, akademinių pasiekimų, patiriamo smurto rodikliai. Išryškėjo, jog vaikų, augančių su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, rodikliai žymiai geresni. Šeimos struktūra neabejotinai turi lemiamą reikšmę vaiko sveikatai bei gerovei.

Tačiau formaliai sudaroma santuoka, tai yra – tik teisiškai užfiksuojamas dviejų žmonių ryšys, irgi nepajėgi užtikrinti visapusiškos gerovės vaikams…

Suaugusieji yra laisvi žmonės ir gali eksperimentuoti su savo gyvenimu ir likimu kaip nori. Tačiau jie neturi teisės eksperimentuoti su savo vaikų gyvenimu. Vaikai nedalyvauja tėvų pasiryžimuose tuoktis ar gyventi kartu ir gimdyti juos be santuokos. Jie nėra atsakingi už savo gimdytojų sprendimus, taigi neturi būti skirstomi į santuokinius ir nesantuokinius ar kaip nors kitaip stigmatizuojami šia prasme.
Analizuojant pateikiamus kontrargumentus prieš santuoką, išryškėja keli dažniausiai pateikiami argumentai. Pasiteiravus, kodėl vengia tuoktis, jaunos poros atsako klausimu į klausimą: „O kam mums tas popierėlis? Jis neįrodo mūsų meilės“. Arba: „Mes ir be dokumento galime įsipareigoti vienas kitam“; „Mūsų ryšys stipresnis už antspaudą pase“, ir pan. Visi atsakymai rodo, jog santuoka suvokiama labai formaliai. Tokios poros manymu, santuoka yra reikalinga kažkam kitam, bet tik ne jiems patiems: gal valstybei, kad pagerintų rodiklius, gal giminėms ar draugams, laukiantiems vestuvių vaišių, gal tėvams, nes nepatogu prieš aplinkinius, kad vaikai „susimetę“ gyvena. Iš tiesų, kodėl gi jie turėtų stengtis dėl kitų? Tačiau tai tik patvirtina, kad pati santuokos esmė yra atsidūrusi anapus suvokimo ribos. Dėl daugelio priežasčių, bet dažniausiai – dėl meilės vartotojiškumo nuostatos. Tačiau net ir formalus santuokos sudarymas, nors savaime ir nesukuria tos gyvybinės terpės ir vidinės gelmės, kuri būtina santuokos gėriui atsirasti, įjungia teisinius mechanizmus santuokiniam ryšiui apsaugoti. Šia prasme santuoką, kaip viešą pasižadėjimą, galima lyginti su atrama gležnam augalui, su stulpu, prie kurio pririšamas sodinukas, turintis mažiau vidinės gyvybinės jėgos. Toks sodininko rūpestis apsaugo nuo nepalankių išorinių sąlygų ir leidžia giliau suleisti šaknis ir nokinti vaisius.

Vadinasi, galima drąsiai teigti, kad dviejų jaunuolių gyvenimas kartu be santuokos yra daugiau ruošimasis skyryboms negu būdas sustiprinti būsimą santuoką.

Ir nuo to labiausiai nukenčia moterys. Mūsų laikais merginos pasiduoda visuomenėje paplitusiai nuomonei, kad moteris turi lygiai tokią pat teisę į lytinį malonumą be įsipareigojimų kaip ir vyras. Deja, tokių teisių ir laisvių propaguotojai „pamiršta“ perspėti, kad malonumai abiem, o pasekmės dažniausiai – tik moteriai. Vyras suvilioja moterį fiziniais malonumais, o tada smogia jos dvasiai. Moteris labiau negu vyras iš prigimties susijusi su kuriančiosiomis galiomis. Vyras prie jų gali prisiliesti tik moters dėka. Tačiau kai moteris savanoriškai jas apleidžia, ji praranda sugebėjimą sutaurinti vyro sielą. Tada ir moterys, ir jų vyrai gyvena ne meile, bet mėgaujasi jos surogatu. Nuo moters didžia dalimi priklauso, su kuo ji gyvena – su vyru ar su patinu.

Merginos dažniausiai tikisi, kad gyvenimas su vaikinu yra tiesiausias kelias į santuoką.

Naivuolių viltys… Apklausus vienos Jungtinės Karalystės kolegijos studentus ir studentes, kurie gyvena kartu, paaiškėjo įdomių dalykų. Didžioji dauguma studenčių teigė, jog jų vaikinai tikrai jas ves, tačiau dauguma vaikinų pareiškė nė neketiną vesti merginos, su kuria gyvena. Vyrai dažniausiai gyvena kartu nesusituokę todėl, kad jiems taip „patogiau“: nereikia kiekvieną kartą investuoti nei finansinių, nei laiko, nei emocinių resursų merginant eilinę panelę. Vertėtų nepamiršti ir lytiniu keliu plintančių ligų. Visa tai įvertinus labiau apsimoka turėti pastovią partnerę. Tačiau moteriai gyventi be santuokos visomis prasmėmis neapsimoka. Pavyzdžiui, kai kurios merginos naiviai tiki, kad šitaip išsaugo savo nepriklausomybę. Jos teigia išlaidas besidalijančios po lygiai su savo gyvenimo draugu. Tačiau tyrimai rodo, kad moterys įprastai aukoja daugiau kaip 70 procentų savo pajamų gyvendamos drauge be santuokos. Jos taip pat linkusios aukoti daugiau savo laiko bendrai buičiai. Tačiau dažniausiai pasitaikantis mitas yra mėginimas pasiteisinti sakant, jog pora turi pagyventi kartu, kad įsitikintų, ar tinka vienas kitam. Toks „pasimatavimas“ iš karto merginą nustumia ne į laisvos valios ir orių žmonių santykį, bet į naudojamų objektų kategoriją.

Mokslininkai, tyrę skyrybų priežastis, teigia, jog skyrybos porų, kurios gyvena nesusituokusios, yra gerokai dažnesnės nei gyvenančių santuokoje…

Tyrimai taip pat patvirtina, jog be santuokos kartu gyvenančių porų vedybinio gyvenimo kokybė yra žemesnė. Apskaičiuota, jog daugiau nei pusė nesusituokusių porų kartu teišbūna mažiau nei porą metų.

Beje, sugyventinių, lyginant su sutuoktiniais, mažiau išlavėjęs bendruomeniškumo jausmas. Sugyventiniai labiau linkę puoselėti savo individualumą, gyventi sau, savo patogumui, o šeiminiai ryšiai, kurie neišvengiamai formuojasi santuokoje, jiems yra svetimi. Tokie santykiai yra puiki terpė plėtotis egoizmui, kuris, žinia, yra meilės priešybė. Pavyzdžiui, be santuokos gyvenanti jauna šeima stengiasi atsiriboti nuo vienas kito tėvų, nes taip paprasčiau. „Tai tik mūsų reikalai“, – teigia jie. Tėvai savo ruožtu neinvestuoja į savo atžalos sugyventinį, nemezga ryšio su juo (ja), nes nėra tikri, ar tai visam, ar tik kuriam laikui. Jei prisiriši prie žmogaus, ryšiui nutrūkus – skaudės. Tad geriausia išlaikyti tam tikrą atstumą. Santuokoje abiejų sutuoktinių giminaičiams skiriama daugiau laiko. Tyrimų, atliktų Jungtinėje Karalystėje, duomenys rodo, kad savo giminaičiais rūpinasi 16 procentų vedusių porų, o tarp sugyventinių tokių porų tik 9 procentai. Žmonės, kurie rūpinasi sergančiais ar neįgaliais savo giminaičiais, sutaupo valstybei 87 mlrd. svarų per metus, nes padeda nemokamai, o ne palieka nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos ar socialinių tarnybų globai. Išsamūs tyrimai rodo, kad santuoka turi teigiamą poveikį sutuoktinių sveikatai.

Tenka išgirsti nuomonę, jog santuokoje dažniau smurtaujama negu gyvenant kohabitacijoje. Ką apie tai manote Jūs?

Pirmąsyk tokias mintis išgirdau prieš gerą dešimtmetį Švietimo ir mokslo ministerijos suburtoje darbo grupėje, turėjusioje ruošti „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą“ mokykloms. Viena šios darbo grupės narių itin emocingai tvirtino, kad šeima neturinti būti siejama su santuoka, kad nereikia žmonių skatinti tuoktis, mat sutuoktiniai kur kas dažniau smurtauja negu sugyventiniai.

Atvirai kalbant, mane tokie argumentai pribloškė. Buvau susipažinusi su daugybe tyrimų, atliktų Europos ir pasaulio šalyse, kurių rezultatai tvirtino priešingai. Pavyzdžiui, JAV nacionalinis baudžiamojo persekiojimo tyrimas, kuriame analizuojamas turinčių vaikų 20 – 50 metų amžiaus moterų 1992 – 2001 metais patirtas smurtas ir prievarta, pateikė kaip tik priešingas išvadas. Pasak šio tyrimo rezultatų, niekada netekėjusios moterys patiria žymiai daugiau buitinės prievartos bei smurto. Buvo pateikti tokie statistiniai duomenys: buitinės prievartos dažnis vienam tūkstančiui susituokusių (taip pat išsiskyrusių ir gyvenančių atskirai) moterų siekia 12,9, o vienam tūkstančiui niekada netekėjusių – net 26,3 atvejo. Vadinasi, niekada santuokoje nebuvusios moterys dvigubai dažniau patiria įvairių rūšių prievartą! Tas pat ir su smurtu: niekada netekėjusios ir vaikus iki dvylikos metų auginančios moterys nuo jo nukenčia kur kas dažniau (1000 tokių moterų tenka 81 smurto atvejis) negu ištekėjusios (1000 moterų – 38,5).

Tokias tyrimų išvadas patvirtina ir oficiali kitos šalies – Kanados – statistika: partnerių smurtavimas tris kartus dažnesnis tarp ne santuokoje gyvenančių porų negu tarp sutuoktinių. Moterys, gyvenusios kohabitacijoje, devynis kartus dažniau žūsta nuo partnerio rankos negu ištekėjusios. Netgi tyrimų, atliktų atsižvelgiant į porų rasinius, amžiaus, išsilavinimo skirtumus rezultatai rodo, jog žmonės, gyvenantys partnerystėje, tris kartus dažniau patiria smurtą negu susijusieji santuokiniais ryšiais. Taigi mokslininkai, remdamiesi ir tyrimų, ir statistikos duomenimis, vienbalsiai tikina: santuoka yra saugiausia moterims ir vaikams.

O Lietuvoje gal atvirkščiai? Juk svarstant Valstybinę šeimos politikos koncepciją vėl buvo įtikinėjama tais pačiais argumentais: kad susituokusios moterys dažniau patiria smurtą nei nesusituokusios.

Ši argumentacija paskatino ieškoti tikrosios tiesos. Pasirodo, jog šį teiginį patvirtinantis vienintelis įrodymas buvo Informatikos ir ryšių departamento prie VRM pateikti duomenys. Jie skelbia, jog 2005 metais nuo įvairių nusikalstamų veikų nukentėjo 20 384 žmonės, tarp kurių – 364 – nuo sutuoktinių, 187 – nuo sugyventinių, o tik 12 – nuo partnerių. Šie duomenys ėmė keliauti iš vienos publikacijos į kitą, buvo naudojami kuriant Smurto prieš moteris mažinimo valstybinę strategiją. Tik niekas neįsigilino į tai, kad šie faktai atspindi vien smurtaujančiųjų skaičių, o ne procentinę išraišką nuo bendros sutuoktinių ar sugyventinių populiacijos (pvz., nėra žinomas faktinis partnerių skaičius, todėl nėra žinoma procentinė smurtaujančiųjų išraiška – red). Kadangi sutuoktinių skaičius tikrai didesnis negu sugyventinių, atitinkamai ir smurtaujančiųjų skaičius taip pat didesnis.

Antra vertus, dera prisiminti, jog paprastai santuokiniais ryšiais būna susiję emociškai brandūs žmonės ir sutuoktinės yra labiau linkusios ginti savo teises už nesusituokusiąsias. Tačiau man nerimą kelia kitkas. Visi tyrimai rodo, jog Lietuvos moterys yra labiau nepatenkintos savo santuokiniu gyvenimu negu vyrai. Taigi sutuoktinio smurtavimą, nuo kurio kitose šalyse paprastai žymiai dažniau kenčia moterys, linkstama tapatinti su santuoka, o kohabilitaciją ir šeimą mėginama traktuoti kaip sinonimus. Todėl moterims santuoka darosi tiesiog nepatraukli. Tokia duomenų interpretacija ne tik netiksli, bet ir aiškiai tendencinga ir jokiu būdu netarnauja santuokos institucijai apginti.

Kalbėjosi žurnalistė Danutė Kurmilavičiūtė

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.