Kodėl homoseksualų teisės nėra naujos pilietinės teisės

Kodėl homoseksualų teisės nėra naujos pilietinės teisės

 

Stephen H. Webb

 

Vienalyčių santuokų rėmėjai mėgsta vesti analogijas su afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimu. Analogijos yra retorinės priemonės, reikalaujančios atidaus nagrinėjimo. Nors manęs bandymai susieti homoseksualų santuokos draudimus ir mišrių santuokų įstatymus neįtikina, bandymuose rasti paralelių tarp šių dviejų socialinių judėjimų nėra nieko iš prigimties blogo. Šia dvasia, leiskite pateikti savo apmąstymus apie tai, ko galime išmokti iš jų lyginimo.

Vietoje to, kad apibūdinčiau Pilietinių teisių judėjimą ir tuomet ieškočiau panašumų gėjų teisėse, mano argumentai eina priešinga linkme. T. y., pradedu nuo nepaprastos gėjų santuokos propagavimo sėkmės ir tuomet užduodu klausimą, kaip būtų atrodęs Pilietinių teisių judėjimas, jei būtų sekęs homoseksualų teisių strategija.

Pirmiausiai trumpai pakartokime strategiją. Per neįtikėtinai trumpą laikotarpį homoseksualų santuokų šalininkai įtikino milijonus amerikiečių, kad homoseksualų santuoka yra tas pats, kas tradicinės seksualinės orientacijos asmenų santuoka. Vadinasi, gėjai nusipelnė teisės tuoktis, kadangi jų santuoka nepakenks ar neperdirbs to garbingo instituto. Kitaip tariant, santuokos apibrėžimas gali būti išplėstas be jokių neigiamų pasekmių visuomenei.

Mano argumentui svarbus šios strategijos aspektas yra vienodumo akcentavimas. Homoseksualų santuoka yra tokia pati gera (galėtume sakyti, tokia pati moraliai tinkama) kaip vyro bei moters santuoka. Taigi, šios fundamentalios teisės nesuteikimas homoseksualams yra toks pats despotiškas kaip pilietinių teisių nesuteikimas juodaodžiams.

Jeigu vienodumo argumentas veikia gėjų teisėms, ar jis būtų suveikęs pilietinėms teisėms? Įsivaizduokite tokią alternatyvią istoriją. Ankstyvi 1960-ieji, ir nors visiems turėtų būti akivaizdu, kad kiekvienu svarbiu atžvilgiu visi žmonės yra vienodi, rasizmas yra gyvas ir klesti. Labiausiai afromerikiečius užjaučiantys baltaodžiai politiniai lyderiai nusprendžia įrodyti jų moralinį vienodumą teigdami, kad juodaodžiai iš tikrųjų yra balti. „Žvelkite už jų odos ir pamatysite, kad jie tokie patys balti kaip ir mes“, – sakys jie. Šis argumentas toks efektyvus, kad diskursas apie rases Amerikoje pasikeičia kone pernakt. Visi, norintys kalbėti apie afroamerikiečių kultūros charakteringumą, kaltinami rasizmu. Atmetami netgi juodaodžių lyderiai, kurie nori atkreipti dėmesį į juodaodžių istoriją, jos unikalius iššūkius ir pasiekimus. Nėra jokio pasididžiavimo buvimu juodaodžiu judėjimo, jokios diskusijos apie juodaodžių kultūros išskirtinumą, jokių pastangų viešajame diskurse atrasti vietos apmąstymams apie juodaodžių gyvenimo Amerikoje unikalumą. Juodaodžiai ir toliau turi savo istorija ir kultūrą, bet tie skirtumai negali būti įvardijami, analizuojami ar iškilmingai minimi. Siekiant socialinio teisingumo, juodaodžiai tapo baltaisiais.

Žinoma, pilietinės teisės nebuvo iškovotos tokiu būdu, ir tai yra gerai. Baltoji Amerika turėjo išmokti pripažinti ne tik juodaodžių teises, bet ir gyvenimus, įskaitant jų požiūrį į Amerikos istoriją ir indėlį į Amerikos kultūrą. Juodaodžiai pilietines teises išsikovojo ne todėl, kad iš tikrųjų buvo baltieji, ir jie neatsisakė savo juodumo tam, kad taptų pilnateisiais amerikiečiais. Moralinis vienodumas neužtemdo istorinių ir kultūrinių skirtumų.

Tačiau negalima to paties pasakyti apie debatus apie homoseksualų santuokas. Pasak jų šalininkų (ypač heteroseksualių), susituokti norinčios homoseksualų poros yra tokios pačios kaip skirtingų lyčių poros. Jų monogamijos siekis, vaikų troškimas, piršimosi ceremonija ir pagarba tradicijai niekuo nesiskiria nuo būdingų heteroseksualiam pasauliui.

Šios retorinės strategijos rezultatas yra neoficialus (o daugybe atvejų – oficialus) diskusijų apie homoseksualius ir heteroseksualius santykius draudimas. Visi žino, kad skirtumai egzistuoja, bet jie traktuojami kaip nereikšmingi ir nesvarbūs viešiesiems debatams. Dar blogiau, tie, kurie atkreipia dėmesį į šiuos skirtumus, vadinami homofobais, kas juos patalpina į tas pačias gretas, kur randame rasistus.

Gėjų santuoka laimėjo toli siekiančią paramą, tačiau už tai sumokėjo homoseksualumo išskirtinumo panaikinimu. Homoseksuali meilė turi savo istoriją, ir homoseksualai gali pagrįstai didžiuotis tuo, kad pastangų išgyventi priešiškomis sąlygomis dėka jie dažnai ėmėsi neeilinio kultūrinio kūrybiškumo. Visa tai negali būti pripažinta, jeigu homoseksualai ir heteroseksualai savo lytiškumą patiria vienodai.

Aišku, kad nevienodai. Homoseksualų lytiniai santykiai neturėtų būti traktuojami taip, tarytum tai būtų heteroseksualūs lytiniai santykiai. Vis dėlto būtent tai daro retorika apie vienodumą, nors jos pagrindinė prielaida retai ištariama. Ši prielaida yra tokia drąsi, tokia prieštaraujanti intuicijai ir tokia neįtikėtina, kad privalu jos pernelyg nedetalizuoti, nors visas homoseksualų santuokos patrauklumas remiasi ja: išangė yra tas pats, kas vagina. Pats intymiausias savęs atidavimo ir įsiskverbimo aktas homoseksualumo atveju yra toks pats šventas, fiziškai ir psichologiškai sveikas, vaisingas, dvasiškai sutvirtinantis, abipusiai malonus ir švelniai gražus kaip heteroseksualios poros lytiniai santykiai. Nemanau, kad daug žmonių tuo tiki, bet kol tai nepasakyta, tai negali būti aptarta, o kol nėra aptarta, negali būti paneigta.

versta iš Why gay rights are not the new civil rights

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.