Esu bloga mama – taip sako įstatymas

Esu bloga mama – taip sako įstatymas

Praėjusią savaitę New York Times nuomonių skiltyje pasirodęs straipsnelis patvirtino, kad motinystė yra kontroversiškiausia ir daugiausiai streso teikianti XXI a. profesija. Jo autorė Kim Brooks žino tai geriau nei daugelis. Jai viskas prasidėjo tada, kai į duris pasibeldė policininkai, turintys jos arešto orderį.

Priežastis? Ji paliko savo keturmetį sūnų mašinoje porai minučių, kol nubėgo į parduotuvę. Pasak jos, tai nebuvo karšta diena, ji pravėrė langus, paliko duris užrakintas vaikams skirtu užraktu ir įjungė signalizaciją.

Pasak jos, Virdžinijoje, kur įvyko incidentas, nėra įstatymo, draudžiančio palikti vaikus laukti mašinoje. Jos nusižengimas, pasak policijos pareigūno, yra netinkamas elgesys su vaiku ir nepriežiūra.

Šokiruota Brooks neišmanė, ką daryti toliau. Ji nutarė susisiekti su kitomis Amerikos moterimis ir pasitikrinti, ar ne jai vienai nutiko toks keistas dalykas. Ji pririnko daugiau panašių istorijų, nutikusių moterims. Šios atsidurdavo kitoje teisingumo pusėje paprasčiausiai dėl bendro supratimo, kuris išties yra socialiai negailestingas tėvų teisimas.

Viena mama, su kuria kalbėjo Brooks, buvo apkaltinta „grėsmės sukėlimu vaikui“, kadangi ji nenorėjo prižadinti savo miegančios dukters ir paliko ją vieną kelioms minutėms miegoti ant galinės sėdynės. Palikusi pravirus langus, mama trumpam užbėgo į parduotuvę. Policijos pareigūnas, areštavęs motiną, paklausė: „Ar namie būnančios mamos yra tokios užsiėmusios, kad nesugeba pasirūpinti savo vaiku?“

Kita moteris buvo apkaltinta netinkamu elgesiu su vaikais bei jai paskirta 18 m. (taip, metų) probacija su priežiūra, kadangi ji neturėjo kito pasirinkimo ir turėjo palikti du savo vaikus mašinoje, kol nuėjo į darbo pokalbį.

Brooks manymu, šie pavyzdžiai įrodo, kad JAV buržuazinius kriterijus gali atitikti tik hyper griežta vaikų kontrole pasižyminčios mamos. Dėl to „šalyje, kuri nekompensuoja vaikų priežiūros ir nenustato privalomų vaikų priežiūros atostogų, jokio lankstumo draudimo tėvams darbo vietoje ar minimalaus saugumo garantų pažeidžiamoms šeimoms, buvimas neturtingu praktikoje tampa nusikaltimu“.

Brooks taikliai pastebi, kad „kai motina yra gąsdinama, įžeidinėjama arba menkinama dėl jos auklėjimo pasirinkimų, mes tai vadiname rūpinimusi arba blogiausiu atveju, kišimusi į ne savo reikalus“. Skirtingai nei moterys, „kurios bet kurioje kitoje situacijoje skundžiasi, jog taip su jomis netinkamai elgiamasi, susidaro įspūdis, kad motinų niekas neįžeidinėja. Motinas visi tik pataiso.“

Ne tik motinas varo iš proto nerealistiški lūkesčiai, kad įmanoma sudaryti sąlygas vaikystei be jokių pavojų. Patys vaikai eina iš proto, kai yra uždaromi namuose, mažuose kiemuose ir prijungiami prie technologijų ar supančiojami sėdynių diržais. Šitai netgi prisideda prie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo paplitimo.

Tai ydingas ratas. Kai draudžiame vaikams „prabangą būti nestebimiems arba vieniems“, neabejotinai padidiname vaikų nutukimo, nerimo, priklausomybės nuo ekranų, depresijos ir vienatvės riziką. Sukurdami griežtą, cenzūruojamą ir kuo patogesnę aplinką vaikams minėtų reiškinių tikimybė yra didesnė, nei tada, jei leistume vaikams daugiau rizikuoti.

Čia, Australijoje, negalima palikti vaiko mašinoje nė sekundėlei.  Viktorijos valstijoje, mano gimtinėje, bausmė už tai svyruoja nuo 3,690 Australijos dolerių iki šešių mėnesių įkalinimo. Teisiškai tėvai nusikalsta kiekvieną kartą, kai palieka vaikus vienus mašinoje, nors tuo metu jie turėtų padaryti ką nors tokio paprasto kaip sumokėti už degalus.

O jei kartais yra daug saugiau palikti vaikus mašinoje? Galbūt kelias, kurį reikia pereiti iki kepyklos, yra pernelyg judrus, o gal stovėjimo aikštelėje pilna atbulomis važiuojančių automobilių, kad būtų saugu eiti su mažais vaikais. Vaikų palikimas automobilyje tapo tokia baisia tragedija, kad atsakingos motinos, kurios priima sveiko proto sprendimus, gali būti įkalinamos.

Ir mes dar klausiame savęs, kodėl tiek daug mamų skuba grįžti į darbus pagimdžiusios vaiką? Arba kodėl pogimdyvinė depresija yra tokia dažna? Kodėl mamos turėtų prisiimti išankstinį socialinį jų vaidmens pasmerkimą nesėkmei bei rizikuoti, kad kaskart jos taps visuomenės atstumtosiomis? Ypač kai jų gigantiškos pastangos auginti vaikus yra iš esmės nepripažįstamos? Taip, yra pavojus, kad įvyks kažkas, ko motina nepajėgs sukontroliuoti, pavyzdžiui, vaikas užklius ir susitrenks arba bus partrenktas transporto priemonės. Tai paneigia jos rizikos įvertinimą paliekant vaikus minutei ar dviem. Bet ar turėtume leisti tokioms pernelyg mažai tikėtinoms galimybėmis nulemti mūsų sprendimus? Jei mes iš tikrųjų taip gyventume, kiekvieną savaitę pirktume loterijos bilietus.

Tikėtis, kad vaikai bus prižiūrėti kiekvieną akimirksnį yra varginantis, nepraktiškas ir netvarus darbas. Kai motinystė tampa „gyvenimo būdu“ niekas nebeatjaučia vargstančios mamos. Juk ji neprivalėjo to pasirinkti.

Girdėjau sakant: „Tai, kas gerai motinai, gerai ir vaikui“. Jei ji gali susitvarkyti su aplinkoje kylančiu rizikos lygiu ir įvertina, jog yra pakankamai saugu palikti vaikus akimirkai be priežiūros, ar mes turime ją laikyti jos elgesį netinkama priežiūra?

Nesunku elgtis pagal saugaus elgesio taisykles, kol tai nesusiję su realiomis situacijomis. Taip, mokykite visuomenę, kaip pavojinga palikti vaiką karštame automobilyje bet kuriam laikui. Tačiau nepaverskite nusikaltėlėmis motinų, kurios priima adekvačius sprendimus vardan savo vaikų, kurių jos neketina „sąmoningai neprižiūrėti“.

Veronika Winkels yra dviejų mažų vaikų motina. Ji rašo iš Melburno, Australijos.

versta iš: I’m a bad mum, the law book tells me so

 

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.