Salomėja Fernandez Montojo, bioetikos ir bioteisės magistrė, teisės doktorantė

Chimera kai kuriuose senovės graikų mituose vaizduojama kaip pabaisa su liūto galva, ožkos kūnu ir drakono uodega. Mitai mitais, bet tiesa ta, kad šiandien pasaulyje vykdomi vis intensyvesni moksliniai tyrimai, susiję su hibridinių, arba chimerinių, embrionų išvedimu. Štai prieš keletą savaičių pasirodė naujienos apie Japonijos vyriausybės suteiktą leidimą mokslininkui Hiromitsu Nakauchi kurti žmogaus ir gyvūno (pelės, žiurkės, kiaulės) hibridinius embrionus. Naujienos „pikantiškumo“ lygis priklauso nuo naujienų portalo, o, kaip žinia, pastarieji neretai perdeda bandydami pagauti skaitytojo akį sensacingomis antraštėmis. Dėl to pravartu tokių „chimerų“ kūrimo reiškinį aptarti kiek ramiau, atkreipiant dėmesį į kelis etinius šios realybės aspektus.

Hibridiniai žmogaus ir kitos rūšies gyvūno embrionai gana seniai nėra naujiena – tyrimai šia linkme JAV, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Egzistuoja bent keletas hibridinių embrionų kūrimo technikų, kurių etiškumas negali būti vertinamas vienodai. Štai 2007 m. visuomenės ir kai kurių mokslininkų pasipiktinimą sukėlė Didžiosios Britanijos autoritetingos valstybės institucijos leidimas hibridinių embrionų kūrimui kūrimui (nors ir ne išnešiojimui). Technika ypatinga tuo, kad į gyvūno kiaušialąstę, iš kurios pašalintas branduolys su DNR užkoduota genetine informacija, turėjo būti įterpiama žmogaus DNR, o ląstelė elektros impulsais priverčiama dalintis. Tokie didžiąja dalimi žmogiškos prigimties embrionai ankstyvose vystymosi stadijose yra sunaikinami, paverčiant juos kamieninių ląstelių šaltiniu. Personalistinės bioetikos pradininkas Elio Sgreccia tokį sumanymą pavadino „monstrišku veiksmu, nukreiptu prieš žmogaus orumą“. Kiek kitaip galėtų būti vertinami japono H. Nakauchi planuojami tyrimai.

Taigi grįžtant prie Japonijos, dar šių metų kovo pradžioje šalies vyriausybė pateikė pasauliui sensaciją – atšaukė iki tol galiojusius apribojimus, nustatytus gyvūnų embrionų, kuriems įdiegtos žmogiškos ląstelės, auginimo terminams. Anksčiau šalies laboratorijose tokiems chimeriniams embrionams buvo leidžiama vystytis labai neilgai. Taip daroma tam, kad nepradėtų formuotis hibridinio embriono centrinė nervų sistema. Naujosios taisyklės leidžia hibridinius embrionus sukurti in vitro aplinkoje, o paskui implantuoti juos surogatinėms „motinoms“ – gyvūnų patelėms – ir išnešioti bei pagimdyti. Būtent tokiai praktikai netolimoje ateityje rengiasi H. Nakauchi – Tokijo universiteto Kamieninių ląstelių biologijos ir regeneratyviosios medicinos centro direktorius, dirbantis tiek Japonijoje, tiek ir JAV, Stanforde, veikiančioje jo paties vardo laboratorijoje Nakauchi Lab. Nakauchi pateikė paraišką ir laukia galutinio ekspertų grupės leidimo, kuris turi būti išduotas dar šį mėnesį.

Nakauchi tikina pirmuosius dvejus metus eksperimentuosiantis su genetiškai modifikuotais pelių embrionais, kuriuose nesivystytų kasa, o įterptos žmogaus kamieninės ląstelės specialia technika būtų nukreipiamos būtent šio trūkstamo organo išauginimui. Tokius embrionus mokslininkas kol kas planuoja ne leisti išnešioti, o auginti iki maždaug 14,5 dienų. Šis laikotarpis reikalingas tam, kad susiformuotų pelių embrionų vidiniai organai ir būtų galima matyti, kaip embrionų kūne pasiskirsto žmogaus ląstelės, ar jos formuoja norimą organą. Vėliau peles sektų žiurkės – jų embrionus ketinama auginti iki 15,5 dienų. Po planuojamų dvejų metų eksperimentų su minėtais graužikais, rengiamasi iki 70 dienų išauginti hibridinius kiaulės embrionus. Sėkmės atveju ir nesant svarbių etinių prieštaravimų embrionus bus galima leisti gimdyti ir tikėtis palankiausių siekiamų rezultatų – sukurti gyvūnus su pavieniais žmogaus organais, tinkamais transplantacijai.

Priešingai nei ryškiomis antraštėmis ir provokuojančiomis nuotraukomis gali suklaidinti žiniasklaida, planuojamų H. Nakauchi tyrimų savaiminis tikslas nėra sukurti tarprūšinį gyvūną: pelę su žmogaus galūnėmis ar kiaulę su žmogaus galva… Tokius vaizdus verčiau palikti fantastiniams filmams. Apskritai žmogaus ląstelių kiekis tokiuose hibridiniuose gyvūnuose, kokius planuoja kurti Nakauchi, paprastai yra mažas: kartais tik 1 iš 10000 ląstelių. Be organų transplantacijos (kuri nors ir yra trokštamas, bet techniškai sunkiai pasiekiamas rezultatas) tokie tyrimai leistų išauginti žmogaus ląsteles ar audinius toksikologiniams ar farmakologiniams tyrimams, chirurginei praktikai bei pagilinti embriologijos mokslo žinias.

Kalbant apie šių tyrimų etiškumą, „gyvūnų teisių“ aktyvistai visame pasaulyje griebiasi už galvos dėl tokio beatodairiško gyvūnėlių aukojimo dėl mokslo ir žmogaus gerovės. Be atsakingo elgesio su gyvūnais verta atsakyti ir į rimtesnius etinius klausimus, susijusiu su žmogaus orumu ir gyvybe. Vienas iš pagrindinių nuogąstavimų kyla dėl to, kad gyvūnams įdiegtos žmogaus kamieninės ląstelės galėtų išsivystyti ne į pageidaujamą organą, o į organus, kurie yra išskirtinai susiję su žmogaus unikalumu: į smegenis su vien žmogui būdingomis kognityvinėmis funkcijomis arba į lytines liaukas, kurios gamintų žmogaus lytines ląsteles, galinčias dalyvauti prokreacijoje. Tai turėtų labai rimtų pasekmių. Japonų mokslininkas šiandien tikina, jog planuojamų eksperimentų metu tokio pobūdžio rezultatai būtų mažai tikėtini – kaip minėta, tam užtikrinti naudojami genetiškai modifikuoti gyvūnai be tam tikro vidaus organo taip siekiant, kad žmogiškos ląstelės transformuotųsi būtent į trūkstamą organą, be to, Nakauchi užtikrina kol kas ilgą laiką atsargiai stebėsiantis embrionų vystymąsi. Daugelis mokslininkų vis vien skeptiškai vertina galimybę suvaldyti žmogaus ląstelių vystymosi kryptį ir eigą, nekalbant jau apie galimybes ateityje transplantuoti tokius organus žmogui. Apskritai tariant, mokslinių tyrimų etika tokių jautrių bandymų metu reikalauja laikytis ypatingo atsargumo, todėl iš H. Nakauchi ir Japonijos vyriausybės turėtų būti reikalaujama aukščiausio profesionalumo laipsnio ir atsakingai apskaičiuoti savo galimybes.

Antrasis svarbus klausimas vertinant tokio pobūdžio eksperimentus, yra susijęs su tuo, kokios kamieninės žmogaus ląstelės bus naudojamos bandymų metu: embrioninės ar išgautos iš suaugusio žmogaus organizmo. Etinis vertinimas šiuo atveju iš esmės skirtingas. Labai dažnai tokio pobūdžio tyrimuose naudojamos embrioninės kamieninės ląstelės. Tai reiškia, kad in vitro technikos pagalba sukuriami žmogaus embrionai, kurių trumpos egzistencijos paskirtis nuo pat pradžių aiški – niekada negimti, būti sunaikintiems ir paverstiems mokslinių tyrimų žaliava. Žinoma, prie žmogaus embrionų naikinimo pasaulis taip priprato, kad šis aspektas svarbus ne visiems, tačiau rimtą filosofinį ir antropologinį pagrindą turinčiai bioetikai – tai yra esminis klausimas, viena iš raudonų linijų vertinant tyrimų etiškumą.

Žiniasklaidoje dažniau akcentuojama, kad H. Nakauchi savo tyrimuose žada naudoti vadinamąsias iš suaugusiojo žmogaus paimtas indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles (Induced Pluripotent Steam Cells, iPSC). Tai yra ląstelės, kurios gali būti išvedamos iš suaugusio žmogaus odos ar kraujo ir perprogramuotos į būklę, būdingą vadinamosioms embrioninėms pluripotentinėms ląstelėms. Būtent pluripotentinės ląstelės ypatingos tuo, kad iš jų gali susiformuoti bet koks žmogaus junginys, tačiau negali išsivystyti embrionas (ląstelės, iš kurių gali išsivystyti visas organizmas, vadinamos totipotentinėmis). Jei Nakauchi nė vienoje tyrimų stadijoje tikrai nekurs ir nenaikins žmogaus embrionų, tuomet šiuo aspektu naujieji tyrimai nenusižengs pagarbos žmogaus gyvybei kriterijui. Net ir iš biomedicinos pusės, indukuotų pluripotentinių kamieninių ląstelių panaudojimas būtų veiksmingesnis, kadangi gyvūno kūne išauginant organą tam tikram konkrečiam pacientui būtų galima sumažinti imuninio atmetimo reakcijų tikimybę transplantacijos metu. Aišku, verta pažymėti, kad mokslininkai prieš eksperimentuodami su indukuotomis pluripotentinėmis kamieninėmis ląstelėmis jau būna atlikę begales bandymų, reikalaujančių žmogaus embrionų sunaikinimo…

Apibendrinant, H. Nakauchi planuojami tyrimai yra daug žadantys, tačiau jų jautrumas reikalauja itin kruopščiai patikrinti visus nežinomuosius ir imtis aukščiausio lygio atsargumo priemonių. Be to, atsakymą į tyrimų etiškumo klausimą lemia ir tai, kokios kamieninės ląstelės – embrioninės ar suaugusio žmogaus – bus naudojamos. Be šių dviejų esminių aspektų egzistuoja ir kitas žmogiškas faktorius: moksle kaip niekur kitur „apetitas kyla bevalgant“, todėl natūralu, kad visuomenė instinktyviai nujaučia, jog leidimu išnešioti tokius embrionus gali būti atveriama Pandoros skrynia „kažkam daugiau“. Belieka tikėtis, kad žmonija sugebės atsispirti intelektualiniam alkiui ir įgydama vertingų žinių nesusigundys paminti fundamentalių etikos principų.

šaltinis: y-news.lt

© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.