Dirkas ir Petra Wunderlichai buvo susiruošę pirmajai savo vaikų mokymo namuose pamokai, kai be įspėjimo atvykę valstybės pareigūnai atėmė jų vaikus. Keturi vaikai, kurių amžius nuo septynerių iki keturiolikos metų, apimti siaubo stebėjo, kaip pro duris įsiveržė policijos pareigūnai. Vienas jų, neatsižvelgdamas į nesutikimą, prievarta pasodino vaikų tėvą į kėdę. Tuo tarpu pasirodė socialiniai valstybės darbuotojai ir mažuosius išnešė iš namų.

Vaikų motina stengėsi vaikus paguosti, nuraminti, mėgino juos atsisveikindama pabučiuoti, bet kito policijos pareigūno buvo nuo jų atplėšta. „Jau per vėlu!“, – rėžė šis. Po akimirkos nei policijos, nei vaikų nebeliko.

Wunderlichų šeima pasimokė, kiek Darmstadte (Vokietija) gyvenantys tėvai teturi teisių. Dirkas ir Petra tenorėjo suteikti savo vaikams tai, kas geriausia. Namuose Wunderlichai galėjo susitelkti ties tais mokymosi aspektais, kurie, jų manymu, jų vaikams buvo svarbiausi. Taip pat jie galėjo pagrįsti vaikų ugdymą krikščioniškomis vertybėmis, o vokiška valstybinė mokykla tokio mokymo šiai šeimai suteikti nebūtų galėjusi.

Wunderlichai netruko suprasti, kad Vokietijos valstybės pareigūnai nepritaria jų sprendimui. Nors oficialiai valstybė yra pasirašiusi kelis tarptautinius susitarimus dėl žmogaus teisių, kuriais akivaizdžiai ginama tėvų teisė daryti įtaką jų vaikų ugdymui, realybėje valstybės pareigūnai atmetė mokymą namuose (angl. homeschooling) kaip teisėtą alternatyvą, prilygindami tai vaikus žalojančiam elgesiui (angl. child abuse). Metams bėgant, kitos valstybei pasipriešinti bandžiusios šeimos patyrė šiurkštų panašaus pobūdžio puolimą kaip Dirkas, Petra ir jų vaikai.

Nepaisant šių akivaizdžių tarptautinių susitarimų pažeidimų, Vokietijos teismų nutarimai buvo palankūs valstybės pozicijai.

Wunderlichų pasiryžimas dalyvauti savo vaikų ugdyme buvo toks stiprus, kad beieškodama mokymui namuose palankesnės aplinkos šeima kelis kartus keitė gyvenamąją vietą bandydama įsikurti kituose Europos miestuose. Po kelerių metų jie sugrįžo namo, tikėdamiesi, kad vyriausybė nebebus nusiteikusi taip priešiškai kaip anksčiau. Deja, valstybės nusistatymas prieš mokymą namuose tebebuvo toks įsigalėjęs, jog vietiniai pareigūnai konfiskavo šeimos pasus, taip užsitikrindami, kad šie nebegalės išvykti. Akivaizdu, jog Vokietijos vyriausybė buvo pasiryžusi tarti paskutinį žodį renkantis, kas ugdys Wunderlichų vaikų protus.

Eiti prieš valstybės valią buvo rizikinga, tačiau Dirkas ir Petra jautė, jog privalo pabandyti. Jie patyliukais pasiruošė vaikų mokymui namuose, tačiau prieš prasidedant pamokoms įvyko rytinis reidas, po kurio ne tik buvo uždaryta jų namų mokykla, bet ir atimta bet kokia galimybė tėvams bendrauti su atžalomis. Laikui bėgant, Wunderlichų vaikams buvo leista matytis su tėvais. Tėvams buvo suteikta dalinė globa su sąlyga, kad vaikai lankys valstybinę mokyklą.

Tėvų teisė prisiimti atsakomybę už savo vaikų ugdymą, perduoti tikėjimą ir asmenines vertybes yra viena pamatinių žmogaus teisių. Vokietijoje šią teisę užgožė valstybės pareigūnų pasiryžimas užauginti politiškai korektišką pasaulėžiūrą turinčių mokinių kartą.

Laisvės gynimo aljanso (angl. ADF International) atstovybės Europoje direktorius Robertas Clarke’as teigia, jog tėvų teisė daryti įtaką savo vaikų ugdymui yra pamatinė teisė, ginama visuose tarptautiniuose susitarimuose dėl žmogaus teisių. Vokietija yra šių susitarimų signatarė, tačiau ir toliau vengia vykdyti atitinkamus įsipareigojimus, o tai turi skausmingas pasekmes.

R. Clarke’as yra Wunderlichų šeimos gynėjas Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT) iškeltoje byloje prieš Vokietiją. Pateiktą ieškinį taip pat remia Teisinė mokymo namuose sąjunga (angl. The Home School Legal Defense Association). R. Clarke’as teigia: „Valstybės kišimasis į tėvų ir vaikų ryšį yra rimtas žingsnis, žengtinas tik tada, jei yra įrodymų dėl realios grėsmės patirti didelę žalą.“ Iki šiol šioje situacijoje didžiausia žala buvo padaryta Vokietijos valstybės pareigūnų.

Dirkas teigia: „Mes pasirinkome ugdyti vaikus namuose, nes esame įsitikinę, jog namai yra geriausia aplinka mokytis ir atsiskleisti vaikų gebėjimams.“ Tuo tarpu valstybės veiksmai nukreipė šeimos patirtį kita linkme: „Kai valstybės pareigūnai įsibrovė į mūsų namus, jauniausiai mūsų dukrai tebuvo ketveri. Ji nesiliovė verkusi vienuolika dienų, o jos vyresnioji sesuo po šio incidento nebesijuokia.“

Atsakydami į tai, Vokietijos pareigūnai pateikė oficialų paaiškinimą, kodėl mokymas namuose buvo palaikytas tokia grėsme, kad dėl to buvo braunamasi į namus, bauginama ir išskiriama šeima, o pamatines žmogaus teises teko ginti kelerius metus užsitęsusiame bylos nagrinėjime tarptautiniame teisme. Pareigūnų teigimu, Wunderlichų vaikams „buvo svarbu išmokti bendrauti su turinčiais kitokią nuomonę“.

EŽTT sutiko nagrinėti Wunderlichų bylą, siekdamas išaiškinti, ar Vokietijos veiksmai pažeidė teisę į šeimos gyvenimą ir tėvų teises, ginamas Europos žmogaus teisių konvencijoje. Tuo tarpu Vokietijoje mokymą namuose besirenkančioms šeimoms ir toliau taikoma baudžiamoji teisė.

2019 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas nutarė, jog Vokietijos valdžios institucijos nepažeidė pamatinių šeimos teisių, prievarta atskirdamos vaikus nuo šeimos dėl to, kad šie buvo mokomi namuose. Vaikams grįžus į šeimą, jų teisinis statusas liko neaiškus.

Ši byla turi reikšmingą poveikį tam, kaip bus suprantamos 800 milijonų Europos tėvų teisės.

versta iš When the Government Targets You for Homeschooling Your Kids

© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.