Daktarė Ramunė Jurkuvienė: „Sistemai neparankūs tie, kurie turi tvirtas pažiūras“  

Daktarė Ramunė Jurkuvienė: „Sistemai neparankūs tie, kurie turi tvirtas pažiūras“   

Vakarų kultūra, jos moralinės ir teisinės nuostatos išaugo ant krikščioniško pagrindo. Tačiau įsivyraujančios utopinės ideologijos siekia dekonstruoti krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus. Anksčiau tokią misiją vykdė socializmo ir komunizmo diktatūros, pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas.

Skirtingose valstybėse vėl įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su „teisinga linija“. Tai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčiančią tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. Nors demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių pamatinė teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra fundamentali, „teisingos linijos“ propagandistų užsipuolimai kažkodėl nėra traktuojami kaip šios teisės pažeidimas ir akivaizdus kėsinimasis į sąžinės laisvę.

Visuomenė didžiąja dalimi pritardama krikščioniškoms nuostatoms nedrįsta savo palaikymo puolamiesiems išreikšti viešai, nes, kaip įvardino filosofė Nida Vasiliauskatė, viešojoje erdvėje taikoma „ištepliojimo strategija“: tu irgi toks kaip puolamasis. Atsimename, kokia buvo žiniasklaidos ir influencerių reakcija į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris buvo viešai puolamas už krikščioniškos laikysenos pademonstravimą socialiniame facebook tinkle pasidalintomis peticijomis prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją. Tai vienas iš ryškių pavyzdžių, bet nuolatinės smulkesnio mobingo apraiškos viešojoje ir privačiose erdvėse augina baimę visuomenėje. Situaciją komplikuoja tai, kad sąžinės laisvės pažeidimai įgyja vis naujas formas, kurios maskuojamos menamai legaliais veiksmais.

Dėl tokios situacijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems – juk ne visi krikščionys jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja tiesiogiai susidūrę. Todėl svarbu išklausyti autentiškų liudijimų, padedančių suprasti ir palyginti sovietmečiu taikytas ir dabartines įsitikinimų ir sąžinės laisvės ribojimo priemones. Nors pasikeitė išraiškos formos ir technologijos, tačiau metodai, kuriais siekiama priversti žmones atsisakyti savo įsitikinimų (analogija iš pirmųjų amžių – pasmilkyti stabams), ištrinti nepolitkorektišką krikščionišką nuomonę, savo esme liko tie patys.

 

Etinė laikysena neprieštarauja dalykinei kompetencijai

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė įvairiais gyvenimo etapais susidūrė su diskriminacija dėl savo pažiūrų ir krikščioniškų vertybių – jaunystėje jai buvo trukdoma baigti studijas medicinos institute, vėliau – įgyti profesorės laipsnį, o dabar, jai tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke, jos pažiūros vėl tampa svarstymų objektu Seimo komitetuose. Anot gydytojos, laisva, krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena neparanki tiems, kurie bijo prarasti kontrolę: „Savo įsitikinimus, pažiūras turintis ir jų besilaikantis žmogus nėra lengvai valdomas iš išorės: jį sunku įgąsdinti, suvilioti pažadais ar nusipirkti, pasiūlant karjerą, patogų ir lengvą gyvenimą. Būtent todėl jie nėra palankūs sistemai“, – pasakojimą pradeda Ramunė Jurkuvienė.

Ramunė Jurkuvienė formavosi aplinkoje, kurioje buvo vadovaujamasi krikščioniškais gyvenimo principais. Jos seneliai, tėvai, tėvų ir jos draugai puoselėjo tokias vertybes kaip meilę artimui ir Tėvynei, pagalbą kitiems, sąžiningumą bei siekį išlikti žmogumi, nepaisant nužmoginančių aplinkybių. Jos artimųjų ratas taip pat itin gerbė kiekvieno žmogaus orumą ir neleido jo žeminti, siekė neišnaudoti kitų ir nesileisti būti išnaudojamiems bei stengėsi išlaikyti savo garbę ir orumą.

Tokioje aplinkoje augusi R. Jurkuvienė ir natūraliai, ir sąmoningai siekė perimti šias pažiūras. Ji tvirtina, kad svarbiausia jai buvo ne krikščionės etiketė, o krikščionybės puoselėjamos vertybės: tikėjimas jai padėjo pirmiausia rūpintis pacientu, jo sveikata, o tik po to formaliais reikalavimais, kurie ne visada buvo logiški ir padedantys žmonėms. Tai  labai svarbu gydytojo profesijoje.

Be krikščioniškų gyvenimo principų, R. Jurkuvienę šeima išmokė gerbti savo idealus ir nebijoti jų apginti. Visa tai suformavo jos etinę laikyseną ir pažiūras, kuriomis ji siekė vadovautis gyvenime nepaisant iškilusių kliūčių. Anot pašnekovės, laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis, padedanti jam išlikti savitu, laisvu individu, siekiančių savo tikslų nepaisant niveliuojančios aplinkos.

Vis tik ne visada žmogaus vertybinė pozicija yra gerbiama ir priimama – kartais ji tampa mobingo ar diskriminacijos priežastimi. Su tokiais reiškiniais Ramunė Jurkuvienė susidūrė praėjusiais metais Seime, kai vyko svarstymas dėl jos paskyrimo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės postą. Keletas Seimo narių tuomet kalbėjo, kad moteris negali užimti pirmininkės pareigų, nes jos pažiūros yra netinkamos. Anot jos, labai keista tai, kad 2020 m. kai kurie seimo nariai vis dar vadovavosi tomis pačiomis klišėmis kaip ir prieš 40 metų.

„Ta klišė – tai žmonių skirstymas pagal tinkamas ir netinkamas pažiūras. Tačiau jokie teisės aktai, chartijos ar konvencijos  niekada to neleido daryti: nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei LR Konstitucija neleidžia žmonių diskriminuoti dėl jų įsitikinimų, nes tai prieštarauja laisvo žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, kad seimo nariai, užsipuolantys mane dėl mano pažiūrų teigė, kad jie tokiu būdu gina žmogaus teises. Negana to, mane dėl mano įsitikinimų smerkiantys žmonės niekada nepasakė, kokios konkrečios pažiūros ir kodėl jos yra netinkamos“, – stebisi R. Jurkuvienė.

Mokslininkė abejoja, kad tai yra susiję su jos profesinėmis kompetencijomis – dėl jų jokių priekaištų išsakyta nebuvo. Daugiausia prieštaringų komentarų ji sulaukė dėl krikščioniškos šeimos sampratos palaikymo: „Įdomiausia, kad mano pažiūras kritikavę Seimo nariai savo motyvus vadino pažangiais, progresyviais ir inovatyviais. Nežinau, kuo jie rėmėsi, kaltindami mane pažangos stabdymu. Aš apsigyniau mokslų daktaro disertaciją iš socialinių inovacijų, įkūriau Lietuvoje apie 15 inovatyvių programų, bet Seimo nariai, kurie net inovacijos apibrėžimo negalėtų pasakyti, mane kaltina tokiais dalykais, nes neatitinku jų pažiūrų”, – sako R. Jurkuvienė.

Ji pati brėžia aiškią ribą tarp žmogaus pažiūrų, etinės laikysenos ir jo profesinių kompetencijų bei tvirtina, kad jos atveju šie dalykai tarpusavyje nesikerta – tai, ką ji sako, yra paremta ir  profesine patirtimi bei žiniomis, ir krikščioniškomis vertybėmis.

 

Su diskriminacija susidūrė dar paauglystėje

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji. Konfliktų dėl aiškios vertybinės pozicijos ir etinės laikysenos R. Jurkuvienė patyrė jau mokyklos laikais: „Mokykloje man kilo klausimas, ar verta stoti į komjaunimą – organizaciją, kuri skleidė realybės neatitinkančias utopines idėjas, kurios Nepriklausomybės metais buvo dekonstruotos ir paneigtos. Žinojau, kad priklausymas komjaunimui garantuotų geresnes karjeros galimybes, tačiau taip prieštaraučiau savo idealams. Taip komjaunuole netapau. Negana to, klasėje viešai iškėliau klausimą, kodėl yra verčiama jungtis prie šios organizacijos: juk prievarta prieštarauja žmogaus gerovei[tuo laiku komunistų partija skelbė lozungą; viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei]“, – prisimena ji.

Vis tik šis pareiškimas moteriai neužtrenkė Kauno medicinos instituto durų. Situacija paaštrėjo trečiais studijų metais, kai jos šeima buvo įtarta platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Po namie atliktos kratos R. Jurkuvienės (tuo metu – Butkevičiūtės) situacija ėmė keistis – pavyzdingą studentę ideologizuotų politikos mokslų(ateizmo, istorinio materializmo) dėstytojai tyčia stengėsi sukirsti, kad tai būtų pagrindas ją išmesti iš instituto.

Penktame kurse ji per plauką nebuvo išmesta iš instituto – to KGB  įbaugintai instituto vadovybei nepavyko padaryti dėl sistemai ne itin pavaldaus dėstytojo ir prodekano dėka, kurie atsitiktinai apie įsakymą diskriminuoti studentę nebuvo informuoti… Vis tik šeštame kurse su  studente buvo susidorota: iš mokslinio komunizmo dalyko jai buvo parašytas neigiamas įvertinimas: „Dėl priedangos dar vieną studentą įvertino dvejetu. Visiems nusistebėjusiems egzamino rezultatais buvo atsakoma, kad tas studentas ir anksčiau turėjo pažangumo problemų. Kai mano grupės studentai bandė mane ginti ir klausė, kodėl taip vertinate gerai besimokančią Ramunę, mokslinio komunizmo dėstytojai rėžė tiesiai – netinka jos pažiūros. Mano žinios, tada mano dalykinė kompetencija nebebuvo svarbi, nes buvau nepalanki sistemai“, – prisimena R. Jurkuvienė.

Medicinos institutą ji baigė tik po dvejų metų, tačiau iki diplomo kelias buvo sunkus, ilgas ir vingiuotas – jai teko baigti papildomas studijas, kreiptis į aukščiausias to meto valstybines institucijas ir TSRS Sveikatos apsaugos ministeriją Maskvoje. Vis tik, pagaliau pavykus pabaigti studijas, ji gavo paskyrimą į mažą Aukštaitijos miestelį. „Prieš man atvykstant, KGB per jų struktūrose dirbančius žmones ėmė skleisti gandus, kad aš esu baisus žmogus – sektantė, vienuolė, aktyvi bažnytininkė. Nesvarbu, kad šios sąvokos iš principo prieštaravo viena kitai, bet tarp miestelio žmonių buvo sėjama baimė ir nepakantumas man. Prisimenu, kokiomis baimingomis ir smalsiomis akimis iš pradžių žmonės mane sutiko. Vis tik ilgainiui mano nuoširdžios pastangos ėmė keisti situaciją – žmonės pamažu atšilo, tapo vis draugiškesni ir patys papasakojo, kokie gandai buvo apie mane skleidžiami ne tik miestelyje, o visame rajone. Pamažu tapau pripažinta gydytoja ne tik savo miestelyje,- pas mane kreipdavosi žmonės net iš kitų rajonų. Tačiau pacientams pareikšti padėką man rajoniniuose laikraščiuose  irgi buvo uždrausta. Vis dėl tų pačių pažiūrų…“, – pasakoja gydytoja.

Vis tik apginti savo vertybes ir pažiūras jai reikėjo dar ne kartą. Vienas dažniausių situacijų, kuri keldavo visuomenės nesupratimą, buvo gydytojos atsisakymas imti „kyšius“. Anot R. Jurkuvienės, pacientais ji visuomet nuoširdžiai rūpinosi dėl to, kad buvo jų gydytoja, o skirtumo tarp besikreipiančių pagalbos ji taip pat nematė: „Žmonės negalėjo suprasti, kodėl aš elgiuosi kitaip negu dauguma mano kolegų: kėlė klausimą-gal kažkas ne taip su jais, ar su manimi… Tačiau pamažu su pacientais formavosi abipusio pasitikėjimo santykis, daug vertingesnis negu pinigai. Tai buvo mano pažiūrų išraiška.“

Situacija ėmė smarkiai keisti įsikūrus Sąjūdžiui, kuris R. Jurkuvienei buvo labai svarbus. „Supratau, kad kuriant naują Lietuvą ir pasikeitus sąlygoms man reiks naujų žinių, įgūdžių. Stojau mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame tada daugiausia dėstė užsieniečiai. Mokytis socialinių mokslų. Po to prasidėjo mano kaip dėstytojos ir mokslininkės  kelias. Tyrimai man visada buvo įdomu, bet iki Nepriklausomybės atgavimo – uždrausta ir nepasiekiama dėl „netinkamų“ pažiūrų ir įsitikinimų“, – prisiminimais dalijasi gydytoja.

 

Diskriminacija dėl pažiūrų trukdė karjerai

  „Man visokiais būdais buvo trukdoma siekti įgyvendinti savo planus dirbti su studentais, kuriems tikrai daug turėjau, ką perduoti. Studentai klausdavo, kodėl nedėstau jiems daugiau dalykų. O tam  trukdė laisva krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena“, – pasakoja R. Jurkuvienė.

Vėliau jai buvo kliudoma atestuotis ir tapti profesore, nors ji turėjo visas reikiamas publikacijas ir atitiko kitus reikalavimus – pažeidžiant net universiteto oficialius reikalavimus ir  taisykles, nebuvo skelbiamas konkursas. Vis tik moteris tvirtina, kad visos negandos užgrūdina, padeda ieškoti kitų išeičių. Šie sunkumai R. Jurkuvienei padėjo išbandyti visai kitas pareigybes ir išmokti naujų dalykų: ji pradėjo supervizorių veiklą, po kiek laiko tapo ministro patarėja. Gydytoja teigia, kad tam padėjo per daug metų kaupti įgūdžiai nenuleisti rankų ir į diskriminaciją pažiūrėti konstruktyviai, surandant naujus netikėtus veikimo būdus, kurie dažnai būna efektyvesni.

 

Krikščionys kviečiami jungtis į profesinę sąjungą

Tai, ką pasakoja Ramunė Jurkuvienė kai kam gali atrodyti kaip tolimi prisiminimai iš nebeegzistuojančios represinės sistemos. Tačiau ir ji pati, ir daugelis jos bendraminčių, aktyviai veikiančių politikoje, visuomeninėje veikloje ar moraliai jautriose profesijose ir šiandien patiria spaudimą nutilti, susitaikyti ir prisitaikyti prie krikščioniškai pasaulėžiūrai priešiškos sistemos. Nors  daug kalbama apie žmogaus teises, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms ir tikėjimo laisvei nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Todėl visi krikščionys, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, yra kviečiami jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir siekiantį atstovauti, ginti, įgalinti krikščionis bei puoselėti jų tikėjimą susivienijimą.

 

Šaltinis: https://www.laikmetis.lt/daktare-ramune-jurkuviene-sistemai-neparankus-tie-kurie-turi-tvirtas-paziuras/

 

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.