img

Ko #metoo ir atsitiktinis seksas moko apie lytinių santykių reikšmę?

Paskelbta: 

Ko #metoo ir atsitiktinis seksas moko apie lytinių santykių reikšmę?

 

Elizabeth Schlueter, Nathan Schlueter

 

Judėjimas #metoo suteikia puikią progą giliau apmąstyti lytinių santykių reikšmę ir seksualinės revoliucijos kilmę. Pagrindinis klausimas toks: ar judėjimą #metoo sukėlusios patirtys atskleidžia poreikį seksualinę revoliuciją tęsti dar toliau, ar parodo esminius šios revoliucijos trūkumus.

Kai kurie į šį judėjimą žvelgia įtariai, nerimaudami, kad tai yra pretekstas tapatybės politikos skatinimui. Kiti remia seksualinės revoliucijos logiką ir skuba užtikrinti, jog #metoo yra paprasčiausia korekcija, reikalinga siekiant malonesnės, teisingesnės, didesniu sutarimu pagrįstos seksualinės aplinkos. Tačiau iš pastarųjų #metoo aktyvistų pastangų imtis pornografijos klausimo ir uždaryti viešnamius Nevadoje (JAV) galima manyti, kad abu šie požiūriai neatsako į tai, kas iš tikrųjų vyksta.

Vis daugėja žmonių, jaučiančių, kad „seksualinėje revoliucijoje kažkas yra negerai“, kažkas, ko jokie sutikimo [santykiauti] kodeksai nepataisys. Ir nors buvo įtikinamų argumentų, ginčijančių pagrindines seksualinės revoliucijos tezes, patirtis gali būti pats galingiausias iš jų.

Asmeninė lytinių santykių patirtis

Kartais dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais, lengviausiai praranda mūsų dėmesį būtent todėl, kad jie yra akivaizdūs. Pradėkime su patirtimis, dėl kurių prasidėjo judėjimas #metoo. Daugybė žmonių – daugiausiai moterys – pranešė apie traumuojančias patirtis, kai buvo verčiami lytiškai santykiauti su vyrais.

Šiandien amerikiečiai yra susiskaldę dėl daugybės dalykų, tačiau seksualinės prievartos neteisingumas nėra vienas iš jų. Tai teikia optimizmo, bet kartu atrodo nesuprantama. Kodėl seksualinę prievartą traktuojame kitaip nei kitų formų prievartą, suteikdami jai išskirtinę ir vis rimtesnę teisinę kategoriją.

Kodėl kai kuriems žmonėms gali prireikti ne vienų metų psichoterapijos po to, kai be jų sutikimo buvo liesti jų lytiniai organai, tačiau jie gali greitai pamiršti skausmingą smūgį į veidą? Kodėl prisilietimas prie kitų mūsų kūno vietų paprastai nėra traumuojantis, tačiau kai be mūsų sutikimo prisiliečiama prie mūsų genitalijų, jaučiamės asmeniškai išniekinti?

Pagalvokime apie tik žmonėms būdingą seksualinę gėdą. Kodėl žmonės dažniausiai neprieštarauja, kai viešumoje pasklinda jų nuotraukos, tačiau jaučiasi asmeniškai užgauti, kai paviešinamos nuotraukos, kuriose jie nuogi? Kodėl lytinių organų prisidengimas viešumoje yra universali norma?

Kodėl žmonės – netgi radikalios seksualinės autonomijos šalininkai – siekia savo seksualinės veiklos privatumo ir kodėl vieša seksualinė veikla bei nuogumas daugumoje visuomenių yra teisiškai draudžiami?

Lytinių santykių reikšmė

Šios patirtys leidžia manyti, kad žmogaus lytiškumas unikaliu būdu yra susijęs su asmeniu kaip visuma (angl. whole person). Jis asmeniui turi gilią reikšmę, kurios negalime paprasčiausiai susikurti. Jeigu seksas būtų tik biologinis įvykis, tai seksualinės prievartos rimtumas ir seksualinės gėdos visuotinumas būtų nesąmonė.

Tiesą sakant, žmogaus patyrime lytiškumo reikšmė yra glaudžiai susijusi su konkrečiu troškimu – įkūnytos sąjungos su kitu asmeniu troškimu. Šis troškimas taip paprastai neredukuojamas iki biologijos, nors jis tikrai nuo jos neatskiriamas.  

Kiekvienas organas gali atlikti savo funkciją mūsų kūne. Lytiniai organai kaip reprodukciniai organai gali būti organiškai realizuoti tik lytinio akto metu, kai vyras ir moteris tampa vienu, išpildytu organizmu.  

Todėl lytinis aktas visuomet reikš visiškai asmeninę sąjungą, nepaisant to, ar partneriai jos siekia ir tikisi. Kitaip tariant, lytiškumas turi savo kalbą, kurios žmonės negali visiškai pakeisti. Jie gali rinktis tik tarp integralaus gyvenimo savo kūno tiesoje arba prieštaravimo šiai tiesai ir savo bei savo partnerio integralumo pažeidimo. Lytinio akto metu kūnas tik jam įmanomu būdu sako: „Visą save atiduodu tau ir priimu visą tave, kurį man duodi“.

Iš sekso reikšmės asmeniui kyla tam tikros moralinės normos. Pirmiausiai, reikalingas sutikimas. Seksualinis kontaktas nesant sutikimo yra tiesioginė prievarta prieš asmenį kaip visumą. Ji giliai nuasmenina. Tačiau seksualinė prievarta yra tik pati ekstremaliausia seksualinio nuasmeninimo forma.

Kaskart, kai asmuo panaudojamas seksualiniam pasitenkinimui, jis ar ji yra nuasmeninamas. Šis faktas atspindi tikrąją seksualinio kuklumo (ir gėdos) reikšmę, o ne puritonišką susilaikymą. Tai – mūsų natūrali gynyba prieš sudaiktinimą ir buvimą panaudotu dėl kažkieno kito pasitenkinimo.

Tačiau ne bet koks sutikimas yra tinkamas vidinei ir asmeninei lytinio akto kalbai, o tuo pačiu ir asmens orumui. Kadangi seksas yra sąjunga, įkūnyta asmenų kaip visumos, sutikimas lytiniams santykiams be visiško įsipareigojimo asmeniui kaip visumai prieštarauja kūno kalbai ir reikšmei. Taip veiksmas, reiškiantis meilę tarp asmenų, paverčiamas pasinaudojimo asmenimis veiksmu.

Taigi seksas labai skiriasi nuo kitų žmonių veiklų. Kai kuriuose kontekstuose abipusis naudojimasis žmonėmis yra moraliai priimtinas. Pavyzdžiui, tipiškuose rinkos mainuose pusės naudojasi viena kita savo naudai. Kai kas nors iš kepėjo įsigyja duonos, kiekvienas asmuo neproblemiškai siekia sau naudos ir nei vienas iš jų nesijaučia išnaudotas (nebent mainų metu panaudota jėga ar apgaulė).  

Kodėl jausmas, kad tavimi buvo pasinaudota, yra dažna patirtis po lytinių santykių, nors dėl jų buvo sutikta? Kokios lytinio akto sąlygos apsaugotų nuo tokio jausmo? Nors teigiamas sutikimas (angl. affirmative consent) gali padėti išvengti išprievartavimo, dauguma žmonių jaučia, jog sutikimas turėtų būti platesnis, kad lytinis aktas bent jau turėtų būti santykių dalis.

Kokie santykiai yra pakankami, kad apsaugotų lytinį aktą nuo nuasmeninimo? Galbūt santykiai, esant įsipareigojimams? Kokie gilūs šie įsipareigojimai turėtų būti? Iš patirties galima prieiti prie išvados, kad bet kas, kas yra mažiau už visapusišką asmens sutikimą – kitaip tariant, santuoką, – nėra tinkama vidinei ir asmeninei lytinio akto kalbai arba pažeidžiamumui, kurį ji neišvengiamai apima.

Karolis Wojtyla, vėliau tapęs popiežiumi Jono Pauliumi II, rašė, kad „Vyro ir moters seksualinio bendravimo faktus reikia natūraliai apipavidalinti santuokos institucija, nes ji įteisina šiuos faktus pirmiausia pačių seksualiai bendraujančių asmenų sąmonėje“. K. Wojtyla paaiškina, kad santuokos institutas yra priemonė, ne įteisinanti abipusį naudojimąsi kito kūnu seksui, bet išreiškianti ir supaprastinanti visą santuokinės meilės, kuri yra abipusė ir save dovanojanti, prasmę.

Atsitiktinio sekso kultūra ir #metoo atskleidžia seksualinės revoliucijos prieštaravimus

Šie apmąstymai padeda išryškinti aiškius seksualinės revoliucijos, kuri sumenkina seksą ir tuo pačiu metu jį verčia asmens tapatybės ašimi, prieštaravimus.

Tarp seksualinės revoliucijos ir judėjimo #metoo prielaidų yra gili įtampa. Seksualinė revoliucija žada didesnį seksualinių malonumų be įsipareigojimų ar kaltės prieinamumą. Šis pažadas gali būti išpildytas tik sumenkinant iš esmės asmenišką sekso reikšmę. Labai sudėtinga suprasti, kaip galime skatinti sekso sumenkinimą ir tuo pačiu laiku seksualinę prievartą traktuoti taip rimtai, kaip ji to nusipelnė.

Tačiau toks galingas asmens impulsas kaip seksualinis troškimas iš tikrųjų negali būti sumenkintas, o jo reikšmė asmeniui negali būti paneigta. Jei seksas nustoja reikšti meilę, jis neišvengiamai reikš karą.

Tai akivaizdu atsitiktinio sekso (angl. hook-up) kultūroje, kuri esminę seksualinės revoliucijos prielaidą – seksas be santuokinių įsipareigojimų arba laisva meilė – prie loginės išvados stumia išaukštindama seksą be absoliučiai jokių įsipareigojimų. Atsitiktinių lytinių santykių kultūroje ir jos #metoo reakcijoje galime matyti, kaip seksas be visapusiško įsipareigojimo neišvengiamai tampa grobuonišku ir taip tiesia kelią seksualinei prievartai.   

Jennifer Joyner straipsnyje I Thought Casual Sex Would Be Empowering, But It Wasn‘t (liet. Maniau, kad atsitiktinis seksas įgalins, bet taip nebuvo) apibūdina savo pirminį susižavėjimą atsitiktiniu seksu: „Mintis apie XXI a. moterį, kuri pati kuria savo seksualinį naratyvą, skambėjo viliojančiai. Norėjau kontroliuoti… ir nenorėjau būti palikta nuošalyje“. Tuomet autorė prisimena dieną po to, kai ant automobilio galinės sėdynės prarado nekaltybę santykiaudama su nepažįstamuoju: „Jis buvo susirūpinęs ir kitą dieną paskambino pasidomėti, ar man viskas gerai. Aš jam neatskambinau. Atsimenu, kad dėl to buvau patenkinta, tarytum tuo rūpindamasi mažiau nei jis, būčiau laimėjusi žaidimą. Ir toliau susitikinėjau su daugybe vyru, vaikydamasi jaudulį.“

Kaip J. Joyner, Donna Freitas ir kiti parodė, kad pagrindinis užsiimančiųjų atsitiktiniais lytiniais santykiais motyvas yra ne seksualinis pasitenkinimas, bet galia arba pergalė prieš kitą. Pergalė pasiekiama užsiiminėjant seksu be prisirišimo ir pažeidžiamumo. Kitaip tariant, atsitiktiniai lytiniai santykiai apverčia tikrąją vidinę ir asmeninę lytinio akto reikšmę, pereinama nuo eros (intymios įkūnytos sąjungos su kitu asmeniu troškimo bei nuo to neatsiejamo emocinio ir fizinio pažeidžiamumo) prie thumos (dominavimo, pripažinimo, kontrolės ir nepriklausomumo troškimo).

Judėjimas #metoo parodė bjaurią ir grobuonišką seksualinės revoliucijos, vykusios po radikalaus feminizmo vėliava, pusę ir atkreipė dėmesį į ironiškus jos rezultatus: naujoje sekso rinkoje vyrai turi viršenybę.

Toks asmeninės lytinių santykių reikšmės apvertimas atskleidžia gilesnius prieštaravimus pačioje seksualinėje revoliucijoje. Akivaizdus sekso sumenkinimas siekiant daugiau „meilės“ ar prieinamesnių seksualinių malonumų yra kur kas radikalesnio asmeninio tikslo siekis – seksualinės autonomijos kaip tikslo siekis.  

Kodėl seksualinė autonomija? Jeigu seksas turi unikalų ryšį su mūsų asmenybe ir taip pat yra iš esmės išėjimo iš savęs, potencialiai gyvenimą pakeičiančio pažeidžiamumo ir rizikos patirtis, tuomet mūsų lytiškumas yra pats akivaizdžiausias priminimas, kad žmonės nėra iš esmės autonomiški.

Tai paaiškina kitu atveju nesuprantamą šiuolaikinių liberalų užstrigimą ties lytiniais santykiais. Jeigu žmogaus pažeidžiamumas ir priklausomybė turi būti nugalėti, lemiamas mūšis turi vykti dėl sekso. Būtent čia radikalus autonomiškumas turi save pagrįsti, ir būtent tai yra priežastis, kodėl šiuolaikinis liberalizmas seksą be įsipareigojimų pavertė svarbiausia asmens tapatybės religijos liturgija (o svaiginimąsi – pagrindiniu sakramentu).

Seksualinės revoliucijos epicentre yra tezė, kad seksas yra privilegijuota sritis kur, Aukščiausiojo Teismo žodžiais, apibrėžiu ir išreiškiu savo „egzistencijos, prasmės, visatos ir žmogaus gyvybės paslapties sampratą“ (Planned Parenthood prieš Casey).

Kariaukime, ne mylėkime

Ryškioje judėjimo #metoo šviesoje pagrindinės seksualinės revoliucijos prielaidos ir pasiekimai neatrodo tokie patrauklūs. Šiais Tinderio ir atsitiktinio sekso laikais buvo atsikratyta visų pretenzijų į meilę, kai kalbama apie laisvą meilę (t. y. lytinius santykius be įsipareigojimų). Likome tik su laisvu – t. y. lengvai prieinamu – seksu.   

Galbūt viskas, ką gali suteikti seksualinė revoliucija, yra pasaulis, kuriame seksas yra tam tikras ginklas niekada nesibaigiančioje kovoje be perstojo kuriant ir siekiant autonomiškos asmens tapatybės. Nenuostabu, kad neseniai šiuolaikiniame lytiškumo peizaže iškilo dar viena neįprasta ypatybė – aseksualumas. Jei seksas iš tikrų yra apie karą, o ne meilę, yra daugybė tokių, kurie verčiau nusišalins nuo tokio destruktyvaus žaidimo.

#metoo slypinčios patirtys ir atsitiktinio sekso kultūra mus moko, kad kažkas seksualinės revoliucijos šerdyje yra sugedę. Visai nepalankiai liudydami poreikį rasti tokias šiuolaikines sutikimo formas, kad jis būtų vertas lytinių santykių – vertas seksualinės meilės – apgailėtini mėginimai [lytinius santykius be įsipareigojimų] pagrįsti sutikimo kodeksais tik sukelia abejonių dėl šios doktrinos pagrindų.  

versta pagal What #MeToo and hookig-up teach us about the meaning of sex

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.