Kultūrinio marksizmo kūrimas (II dalis)

Kultūrinio marksizmo kūrimas (II dalis)

Skelbiame ištrauką iš naujai pasirodžiusios JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ apie marksizmo ir komunizmo pastangas perkurti santuokos ir šeimos suvokimą ir vaidmenį Vakarų visuomenėse. Ištrauka pasakoja istorines naujojo marksizmo, dar vadinamo kultūriniu, atsiradimo istorines aplinkybes ir reikšmę Vakarų verybių kaitai. I dalį skaitykite čia

Toledano pradėjo pažintį su marksizmu nuo 1922 metų pasišnekučiavimo Lenino sutvarkytame Maskvos Markso ir Engelso institute, kuris ilgainiui tapo „pragaištingas Vakarų civilizacijai ir kultūrai“[1]. Jis aiškiai nurodė Lukácsą (tačiau ne jį vienintelį) kaip tą, kuris sukėlė per šeimą persiritusios sniego gniūžtės efektą[2].

1885 m. balandžio 13 d. gimęs Lukácsas buvo kilęs iš rafinuotos giminės. Jo motina priklausė vienai iš turtingiausių žydų šeimų Vengrijoje, o tėvas savomis pastangomis tapo milijonierius. Kaip ir daugybė rūmuose gyvenančių marksistų, kalbančių vargingų ir engiamų masių lūpomis, jis augo apsuptas turtų bei privilegijų ir nekentė pasaulio, kuriame gyveno. Kartu Lukácsui tai reiškė ir aršią neapykantą skirtingiems lyčių vaidmenims, santuokai ir šeimai. „Moteris, – šaipėsi jis, – yra priešas. Sveika meilė išnyksta santuokoje, kuri yra verslo sandoris. <…> Buržuazinė šeima skleidžia pelkės miglą.“[3] Tai, žinoma, buvo ciniškas marksistinis požiūris, kurį į naują ir besikeičiantį amžių perkėlė Lukácsas.

Lukácso (kaip ir Münzenbergo bei kitų) raktas į Vakarų civilizacijos pakirtimą buvo ne gamyklose dirbančių klasių išlaisvinimas, kurio siekė Marksas ir Engelsas, o kultūra. „Politika tėra priemonė, – rašė jis, – tikslas yra kultūra.“ Diskutuodamas su Münzenbergu, Dzeržinskiu ir marksistu revoliucionieriumi Karlu Radeku, Lukácsas teigė, esą nesugebėjimas pasaulyje išpopuliarinti ekonominio marksizmo reiškė, kad kapitalizmo nuvertimui reikalingos naujos priemonės[4]. Klasėmis grįsta ekonominė kova turėjo užimti mažesnį vaidmenį puolant Vakarų civilizaciją. Čia turėjo įvykti lūžis. Tai buvo sunki užduotis.

Kaip rašė Ralphas de Toledano, pagrindinis metodas buvo prisotinti Vakarų kultūrą „žalingais nežabotų lytinių santykių padariniais“. „Vakarų sunaikinimas, iš kurio iškils į feniksą panaši marksistinė utopija, – teigė Toledano, – turėjo būti pasiektas per neomarksizmo, neofroidizmo, Pavlovo psichologijos ir masinio smegenų plovimo derinį, švelniau pavadintą ir žinomą kaip Kritinė teorija.“[5]

Šie komunistai negalėjo paneigti nenuginčijamo fakto, jog Vakarų civilizacijos šerdyje glūdi jiems įkyrėjusi iš Senojo ir Naujojo Testamentų, prigimtinės šeimos ir pačios tradicijos kilusi moralė. Kartu su ja įtvirtintas supratimas, kad laisvė nereiškia bet kokių žmogaus troškimų įgyvendinimo ir aistros turi būti retkarčiais pristabdomos. Šios esminės žmogiškosios tikrovės tiesos, kurios buvo moralinis Vakarų civilizacijos pagrindas ir jai tarnavo, Lukácsui buvo represyvios kliūtys į jo numatomą naująją visuomenę. „Iš šių kliūčių, – rašė Toledano, – dvi didžiausios buvo Dievas ir šeima. <…> Šeima buvo ne tik vertybių tęstinumo garantas, bet ir ryšys, kuris išlaikė visuomenės patvarumą, o Lukácsas karštai neapkentė tiek Dievo, tiek šeimos.“[6]

Nors ir turėdamas visiškai priešingas intencijas, Lukácsas būtų visiškai sutikęs su vėlesniu prezidento Ronaldo Reagano šeimos vertinimu. Reaganas daugybę kartų patvirtino gyvybiškai svarbią šeimos reikšmę. Jis liaupsino šeimą kaip „pagrindinį visuomenės vienetą“, „reikšmingiausią vienetą visuomenėje“, „patvariausią iš visų institucijų“, „civilizacijos branduolį“ ir „kertinį amerikiečių visuomenės akmenį“. Ir vaikų vieta – teigė Reaganas – „yra šeimoje“.[7]

Būtent šeimoje vaikais yra ne tik rūpinamasi, bet, pasak Reagano, jie yra „mokomi moralinių vertybių ir tradicijų, kurios mūsų gyvenimui ir visai visuomenei suteikia tvarką ir stabilumą“. „Svarbiau nei kada nors anksčiau“ anuomet buvo tai, kad Amerikos šeimos „patvirtintų senesnį ir ilgalaikiškesnį vertybių rinkinį“[8]. Reaganas atkakliai tvirtino, kad šeimos pareiga „išsaugoti ir kiekvienai tolesnei kartai perduoti vertybes, kuriomis dalijamės ir branginame“[9]. Anot jo, mūsų „šeimos koncepcija“ „privalo atsispirti gyvenimo būdo ir įstatymų leidybos tendencijoms“[10].

Šie pastarieji sakiniai nusipelno atidesnio nagrinėjimo: šeimos išlaiko ir tausoja laiko patikrintas vertybes, kurios vertos išsaugojimo. Jos tai daro iš kartos į kartą. Jos atkakliai nepasiduoda dažnai žalingam naujų užgaidų, madų ir įstatymų antplūdžiui.

Lukácsas būtų sakęs, kad Reaganas visiškai teisus; tai iš tikrųjų yra šeimos nuopelnas. Iš kartos į kartą savo vaikams ir savo vaikų vaikams ji perduoda šias laiko patikrintas vertybes: tarp jų ir supratimą, kad laisvė nėra palaidumas, o aistroms (ypač seksualiniams potraukiams) turi būti ribos. Šeimos moko šių dalykų, jos diegia tikėjimą, moralę, dorybę. Lukácsas sutiko, kad šeimos visuomet tai darė – dėl to jis ir buvo įsitikinęs, jog šeima yra pasibjaurėtina. Jis ir jo Frankfurto mokyklos marksistiniai globotiniai nuo Marcuse‘s iki Reicho ypač neapkentė seksualinio „nuslopinimo“, užslėpto šiame prigimtinės šeimos „konstrukte“.

Katastrofiška buvo tai, kad šiems vyrams palikus Vengrijos ir Vokietijos komunistų partijas dėl labiausiai į kairę nutolusių Amerikos – pirmiausia Kolumbijos – universitetų draugiškos aplinkos, jų idėjos pradėjo sklisti tiesiai iš Amerikos. Daugelis šių vyrų buvo žydų marksistai. Taigi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, patyrę Hitlerio Vokietijos grasinimus, jie ir jų Institutas pabėgo iš Vokietijos ir mylimo Berlyno, kuris tarpukariu priminė Europos Babiloną[11].

Jie desperatiškai ieškojo namų savo nepageidaujamoms politinėms patologijoms. Tačiau ar kuris nors universitetas juos priimtų? Ar buvo kokia nors pakankamai fanatiška akademinė prieglauda, kuri patiestų raudoną kilimą pabėgusiems froidinio marksizmo pamišėliams? Taip, buvo – Kolumbijos universitetas. Kadangi Rockefellerio fondo pinigus išsirūpinęs Maxas Horkheimeris kliudė Instituto perkėlimui, Kolumbijos universiteto žinovai Johnas Dewey‘is, George‘as Countsas, Robertas MacIveris ir Robertas Lyndas tą padaryti privertė universiteto prezidentą Nicholasą Murray‘ų Butlerį[12].

Šį reikalą smarkiausiai užtarė Dewey‘is. Jis buvo Kolumbijos universiteto akademinė garsenybė, jo šulas, žymus pedagogas filosofas, Amerikos valstybinio švietimo pradininkas. Šiuo savo politinio gyvenimo momentu iš esmės jis buvo komunistas iš „mažosios k“, prieštaraujantis tik (kaip jis teigė) Komunizmui, „rašomam iš didžiosios raidės“ (tai reiškė, jog jis buvo komunistas filosofine prasme, bet ne oficialus Partijos narys). Profesorius Dewey‘is tuo metu taip pat buvo beprotiškai įsimylėjęs bolševikinę Rusiją, kurioje jis svečiavosi, vaišinosi ir kuri gausiai naudojo jo mokymo medžiagą – pagrindiniame Dewey‘io veikale, skirtame Amerikos valstybinėms mokykloms, komunistinė totalitarinė Rusija matė tobulą planą savo mokykloms. Dewey‘is jautėsi pagerbtas ir pamalonintas, kad jo darbas tobulai atitiko bolševikų planus[13].

Dewey‘is vėliau nusisuko nuo Josifo Stalino, kai despotas pradėjo persekioti Levą Trockį – daugelio Dewey‘io progresyvių bičiulių intelektinį šviesulį. Visgi Kolumbijos universiteto dėstytojas visada likdavo pakerėtas komunistų ir tuščių jų idėjų. Komunistai suprato, kad jie galėtų lengvai patraukti Dewey‘į prie savo užgaidų ir madų. Taigi nebuvo visiškai jokio siurprizo, kai jis tapo aistringas jų sąjungininkas, siekęs Frankfurto mokyklos (oficialiai vadintos Socialinių tyrimų institutu) perkėlimo į Kolumbiją.

Tai iš tiesų buvo ideali pora – dviejų ideologiškai giminingų institucijų sąjunga. Johnas Dewey‘is atkakliai spaudė ir dėl savo intelektualinės įtakos tarp kairiųjų pakankamai lengvai įtikino patiklų universiteto prezidentą. Prezidentas Butleris buvo taip palenktas savo žymaus profesoriaus, kad pasižadėjo Frankfurto mokyklą integruoti į Kolumbijos universitetą net parūpindamas pastatą Freudu sekantiems komunistams, kad šie West 117gatvėje įsirengtų parduotuvę. Parduotuvė buvo greitai paruošta verslui, o kultūrinis marksizmas tapo raudonuoju saldainiu universiteto vaikučiams[14].

Dewey‘is nesitvėrė savo kailyje džiaugsmingai laukdamas naujų ateities horizontų. Frankfurto mokykla galėjo bendrininkauti su jo Kolumbijos universiteto mokytojų kolegija, kuri tuo metu buvo visos šalies mokytojų kolegijų lyderė ir pirmtakė, suteikusi, ko gero, didžiąją dalį mokymo ir administravimo pareigų valstybėje. Taip pat įdomu tai, kad Socialinių tyrimų institutas galėjo atlikti naujausius tyrimus mėgstamiausiai Dewey‘io organizacijai – Nacionalinei švietimo asociacijai (National Education Association) (kuri jį galiausiai paskyrė garbės prezidentu iki gyvos galvos) ir taip rengti vokiečių marksistus ilgalaikiam Amerikos švietimo formavimui, ypatingai politizacijos ir ideologinės indoktrinacijos pagalba[15].

Grįžtant prie Lukácso ir jo kadro, Ralphas de Toledano yra sakęs, kad Johnas Dewey‘is, kultūrinis marksizmas ir Frankfurto mokykla tapo Lukácso ir Münzenbergo „Tinkeriu, Eversu ir Chance‘u“ (tai nuoroda į gynybinį manevrą, kurį atlikdavo Čikagos beisbolo klubo „Cubs“ žaidėjai Joe Tinkeris, Johnny‘is Eversas irFrankas Chance‘as – vert. past.), kuriuo priešininkų komandą jie siųsdavo ant suoliuko ir laimėdavo rungtynes[16]. Jie norėjo, kad marksizmas būtų įdiegtas artimiausiai vaikų kartai, o paskui ir vėlesnėms kartoms – visai kaip praeityje visiškai priešingu seniai pripažintų vertybių rinkiniu savo vaikus ir anūkus auklėjo šeima. Taigi pagrindinė jų veiklos sritis buvo švietimo sistema, kuriai – ir ypač mokytojų kolegijoms – savo vaikus atidavė naivūs amerikiečiai tėvai.

Nebuvo atsitiktinumas, kad Kolumbijos universitetas, kuris taip žavėjo šiuos europiečių marksistus, priglaudė žymiausią šalies mokytojų kolegiją, kurioje vėliau tokie 60-ųjų radikalai kaip „Weather Underground“ sprogdintojas Billas Ayersas – po to, kai išvengė FTB persekiojimo, – gavo daktaro laipsnį. Poveikis Amerikos švietimui galėjo išlikti ilgalaikis tik aukštojo mokslo dėka. Po Lukácso ir Münzenbergo susitikimo Maskvoje pastarasis kalbėjo: „Mes privalome suvienyti intelektualus.“ Marksas ir Engelsas gamyklose suvienijo darbininkus; neomarksistai universitetuose suvienijo profesorius ir studentus[17].

„Intelektualai buvo raktas į bet kokį slaptą Vakarų civilizacijos ir kultūros puolimą“, – aiškino Ralphas de Toledano. – „Akademinis naujojo siekio pagrindas buvo svarbus ir privalomas klasių konfliktas, kuris galėtų patraukti fanatikų dėmesį. Tačiau tik intelektualai galėjo manipuliuoti kultūra, <…> sistemingai naikindami santvarkas ir visuomenes, kurios užkirto kelią Vakarų žlugimui ir galutinei neomarksizmo pergalei.“[18]

Šio įspūdingo siekio dėka Georgas Lukácsas buvo vienas iš daugelio Frankfurto froidinio marksizmo mokyklos veikėjų, kurių dėmesio centre atsidūrė šeima. Kiti buvo tokie seksualiniai fanatikai kaip Wilhelmas Reichas, Otto Grossas, Williamas Steckelis, A. S. Neillas ir įtakingas kairiųjų pažiūrų psichologas Erichas Frommas. Kai kurie iš jų persistengė žiūrint net besaikėmis Sigmundo Freudo akimis – pastarasis juos kritikavo, esą jie „moraliai nesveiki“ ir „visiški pamišėliai“[19].

Kur eina tokie vyrai, kad į juos būtų rimtai žiūrima? Jie eina į Amerikos aukštojo mokslo įstaigą, kur tradicinių pažiūrų tėvai juos ilgą laiką maudo savo viso gyvenimo santaupomis, kad šie „išauklėtų“ jų brangius vaikus. Dabar jie buvo pasirengę juos mokyti ir ugdyti.

[1]Toledano nepateikia tikslios susitikimo datos, tačiau jis yra patikimas šaltinis. Norėdami perskaityti marksistinį šaltinį apie Markso ir Engelso instituto įkūrimą 1920-aisiais, kuriame taip pat pateikiami tik metai, žr. „L.B.“ „The Marks-Engels Institute“.

[2]Toledano, Cry Havoc!, p. 23.

[3]Ten pat, p. 25.

[4]Ten pat, p. 95, 190.

[5]Ten pat, p. 94–95.

[6]Ten pat, p. 25.

[7]Ronald Reagan, „Radio Address to the Nation on the American Family“, December 3, 1983; Reagan, „Proclamation 5513 – National Family Reunion Weekend, 1986“, July 29, 1986; Reagan, „Proclamation 5570 – National Adoption Week“, November 13, 1986; Reagan, „Remarks at a White House Briefing for Supporters of Welfare Reform“, February 9, 1987; and Reagan, „Proclamation 5912: National Family Week, 1988“, November 19, 1988. When Reagan called the family „the nucleus of civilization“, he was quoting Will and Ariel Durant. Reagan, „Radio Address to the Nation on Family Values“, December 20, 1986.

[8]Reagan, ‚Radio Address to the Nation on Family Values“, December 20, 1986.

[9]Reagan, ‚Proclamation 4999 – National Family Week, 1982“, November 12, 1982.

[10]Reagan, „Proclamation 4882 – National Family Week, 1981“, November 3, 1981.

[11]Šio persikėlimo datos nesutampa. Kai kurie kalba apie 1935 metus, kiti – apie 1938-uosius. Apie Berlyną kaip Babiloną žr. Toledano, Cry Havoc!, p. 62–63.

[12]Ten pat, p. 78–83.

[13]Aš tai išsamiai detalizuoju savo knygoje Dupes. Žr. 4–6 skyrius apie Johną Dewey‘į, p. 80–109.

[14]Toledano, Cry Havoc!, p. 79–84.

[15]Ten pat, p. 85–86, 187–88.

[16]Ten pat, p. 148.

[17]Ten pat, p. 27.

[18]Ten pat.

[19]Ten pat, p. 96, 105.

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.