Ar vaikams iš vienalyčių „šeimų“ tikrai viskas gerai?

Ar vaikams iš vienalyčių „šeimų“ tikrai viskas gerai?

„Vaikams viskas yra gerai: juos žaloja diskriminacija, o ne vienos lyties tėvų auklėjimas.“ Ši Australijos medicinos žurnalo (orig. Medical Journal of Australia) antraštė vis šmėžuodavo aistringuose nacionaliniuose debatuose dėl tos pačios lyties asmenų „santuokų“ įteisinimo.

Straipsnis atrodė įspūdingai: 13 Melburno Murdocho vaikų tyrimų instituto autorių pasiekė konsensusą. Autorių teigimu, „vienalyčių tėvų šeimose užaugę vaikai emocine, socialine ir išsilavinimo prasmėmis laikosi taip pat gerai kaip heteroseksualių tėvų užauginti vaikai“.

„Tiesą sakant, kai kurie tyrimai nustatė, kad tos pačios lyties tėvus turintys vaikai pasirodo geriau [pabrėžta] nei kiti vaikai. Be lygiaverčių socialinių ir akademinių rezultatų šie tyrimai taip pat parodė, kad homoseksualių tėvų šeimose augę vaikai geriau prisitaiko psichologiškai ir yra atviresni seksualinei, lyčių ir šeimų įvairovei.“

Vis dėlto įdėmesnė straipsnyje naudotų duomenų analizė verčia manyti, kad tai – neatsakingas mokslas. Visuomenėje tvyrant apylygėms nuomonėms, vienas didžiausių medicinos žurnalų Australijoje galėtų nulemti rezultatą. Todėl autoriai jautė pareigą savo profesijai ir visuomenei pristatyti naujausią ir išsamiausią kritiką.

Nepaisant to, jie ignoravo naujausius tyrimus, kurie teigė, kad vaikams gali būti ne viskas gerai. Vienintelis pacituotas straipsnis, kuriame abejojama vienalyčių tėvų vaikų gerove, buvo vadinamasis Regneruso tyrimas (2012). Tada dr. Markas Regnerusas buvo taip negailestingai užgauliojamas už drąsą kvestionuoti konsensusą, jog Melburno mokslininkai galėjo manyti, kad niekas daugiau neišdrįso panašiai išsišokti. Tačiau per pastaruosius penkerius metus keletas labai gabių mokslininkų nesiliovė uždavinėję nepatogių klausimų apie konsensusą. Šie straipsniai yra viešai prieinami, tad kaip Melburno mokslininkai galėjo jų nepastebėti?

Walteris Schummas straipsnyje „Tos pačios lyties tėvų auklėjimo ir įvaikinimo tyrimų apžvalga ir kritika“ (2016) atkreipė dėmesį į tai, kad daugelio tyrimų imtys buvo sąlyginai mažos ir neatsitiktinės. Daugiausiai tirtos išsilavinusios šeimos, gaunančios ypač aukštas pajamas. Neįvertinti vėlyvojo pasitenkinimo, impulsyvumo, emocinio stabilumo, savikontrolės, valingumo ar laiko valdymo aspektai, kurie socioekonominius rezultatus suaugus leidžia prognozuoti geriau nei „atvirumo lyčių įvairovei“ rodiklis.

Shummas prieina prie išvados, kad „Didelė dalis literatūros gali būti apibendrinta kaip palanki hipotezei, kad [tarp heteroseksualų ir homoseksualų tėvystės] neegzistuoja jokie skirtumai, tuo atveju, jeigu atsižvelgiama tik į vienkartinius mažų vaikų arba vaikų, kurie tos pačios lyties tėvų namuose praleido nedaug metų, tyrimus. Tačiau jeigu koncentruojamasi į longitudinius tyrimus (vert. past. – vykdomi pakartotinai stebint tuos pačius subjektus ilgą laiką) arba paauglių ar suaugusių vienalytėse šeimose augusių vaikų tyrimus, galima pamatyti kur kas daugiau įrodymų, paneigiančių „jokių skirtumų“ hipotezę“.

Thomaso Schofieldo tyrimas „Sužinoti nežinoma: gėjų ar lesbiečių užaugintų vaikų meta-analizė“ (2016) yra didžiulė meta-analizė, kurioje gausu 35 metų laikotarpiu rinktų duomenų apie tos pačios lyties tėvų tėvystę. Ji teigia, kad „Tarp gyvenimo su tėvais gėjais ar lesbietėmis ir kai kurių rezultatų nustatytas neigiamas ryšys.“

Vis dėlto autorius patvirtina, kad vienalyčių tėvų tėvystės tyrimų sritis yra minų laukas. Visų pirma, homoseksualūs tėvai yra „maža ir sunkiai prieinama“ grupė. Daugelis tyrimų susitelkia į „baltaodžius, moteriškos giminės, viduriniajai klasei priklausančius, mieste gyvenančius, gerai išsilavinusius“ tėvus. Kadangi daugelis tos pačios lyties porų JAV yra socioekonomiškai silpnesnės, tai gali reikšti, kad šių tyrimų duomenys ir išvados yra netikslūs.

Kada vaikams viskas yra gerai? Melburno tyrėjai šio klausimo nekelia, tačiau jis yra svarbus. „Gyvenimas su tėvais, kurie yra gėjai ar lesbietės, susijęs su teigiamais rezultatais, kai kalbame apie jaunesnius vaikus, tačiau su neigiamais – kai kalbame apie vyresnius vaikus“, – pažymi T. Schofieldas. Tai turėtų priversti suklusti vienalyčių santuokų advokatus. Tėvystė yra sveikų ir gerai prisitaikančių suaugusiųjų – ne Piterių Penų – auginimas.

Ir kaip dėl šališkumo? T. Schofieldas nekaltina kolegų sąmoningai iškreipus rezultatus, tačiau jo analizė parodė keletą įdomių koreliacijų. „Autorių atsidavimas „jokių skirtumų“ hipotezei buvo nuosekliai susijęs su poveikio mastu.“

Schofieldas savo meta-analizę baigia matydamas gilesnių ir išsamesnių tyrimų poreikį: „Nepaisant socialinio ir politinio prielankumo, idealiu atveju mokslininkai siekia padėti tėvams, įskaitant gėjus ir lesbietes, suteikdami jiems tikslią tyrimų atskleistą informaciją. Labai svarbu, kad mokslininkai šią informaciją papildytų tiksliomis išvadomis. Kaip vienas gėjų ir lesbiečių vaikų tyrėjas anksčiau patarė: „Būtina vaikų gyvenimui įtaką darančius sprendimus pagrįsti empiriniais įrodymais, o ne prielaidomis ar asmeninėmis emocijomis“.

Taigi, kaip 13 talentingų mokslininkų galėjo nepastebėti šių svarbių iššūkių savo hipotezei? Vienas galimas atsakymas teigtų, kad jie visi yra susiję su ta pačia institucija. Jeigu jie daugybę metų kartu plaukiojo viename akvariume, gali būti sunku įsivaizduoti, kad kiti akvariumai – ar vandenynai – egzistuoja.

Mokslinis metodas neveikia, nebent mokslininkai bando paneigti prieštaraujančią hipotezę. Aptariamas itin politizuotas straipsnis užsimerkė prieš tyrimus, kurie nesutapo su tendencinga autorių nuomone. Savarankiškai pasirinkus faktus, galima įrodyti bet ką.

šaltinis: mercatornet.com

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.