img

„Mokslinis liberalizmas“ arba Lietuva, kurioje 2050 metais nesinorėtų gyventi

Paskelbta: 

„Mokslinis liberalizmas“ arba Lietuva, kurioje 2050 metais nesinorėtų gyventi

Dr. Darius Alekna, Laisvos visuomenės instituto valdybos narys

 

Kartais tikrai verta kiekvienam iš mūsų pasvarstyti apie savo ateitį, pamėginti nuspėti įvairius jos scenarijus, todėl galima pasveikinti Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) sumanymą pamėginti įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodys po ketvirčio amžiaus. Tai nėra labai tolimas laikas – nespėsime nė apsižiūrėti, kaip pralėks tie 25 metai. Vartant paruoštą dokumentą „Lietuva 2050: valstybės ateities scenarijai. STRATA (2022), 110 p.“ kyla daug minčių, kai kuriomis iš jų pamėginsiu čia pasidalinti.

Visų pirma, kiek žmogus pajėgus įžvelgti ateitį? Ar nėra bergždžias pats toks sumanymas? Yra daug veiksnių, kurie galėtų esmingai paveikti Lietuvos gyvenimą ir apie kuriuos niekas dabar negali nė pradėti mąstyti, nes nežino, kokie jie galėtų būti. Net jei ir galime įvardinti keletą faktorių, pvz., demografinis nykimas, technologijų plėtra, švietimo sistemos degradacija, auganti pajamų nelygybė, etc., niekas dorai nežino, kaip jie tarpusavyje sąveikauja ir kokių vaisių iš jų sąveikos gausime net ir netolimoje ateityje.

Neturime ir metodo, kuris leistų grupuoti faktus ir daryti išvadas apie ateitį. Marksizmas bent jau tikėjo klasių kova ir ja mėgino paaiškinti įvairius visuomenės gyvavimo nutikimus.

Aptariamoje analizėje visuomenės reiškiniams paaiškinti pasitelkiamos išorės jėgos (apie tai truputį toliau) ir „nesaugumo“ jausmas – iš jo esą kyla visa, kas Lietuvoje nepatinka aptariamos analizės autoriams. Pagaliau, ateitis auga iš ateities šaknies, o ji priklauso tik Dievui, kurio minties mes negalime žinoti. Labiausiai ateitį įminti trokšta tie, kurių rankose svarbiausi politiniai sprendimai, šio pasaulio valdovai, todėl taip dažnai jie leisdavosi ir leidžiasi į įvairias anapusybės perskaitymo praktikas – šamanai, astrologai, būrimai, pranašai, žiniuonys… Kažin, ar jų pranašystės būdavo ir būna mažiau taiklios nei čia aptariamas LR Vyriausybės dokumentas. Jį veikiau turėtume skaityti kaip dabartinę valdžią mylinčių žilančių ir plinkančių liberalų (jie išvardinti p. 2) svajonių, baimių ir negalių sąrašą.

 

Keturi scenarijai

LR Vyriausybės pasamdyti svajotojai kuria keturias galimos ateities versijas: „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Kapanojimasis“ ir „Amžinas įšalas“. Pavadinimai šmaikštūs, tik, žinoma, visi, kas skaitė A. Huxley romaną, sutiks, kad jo pavadinimas daug labiau tinka antrajam scenarijui, kuriame sudėtos visos liberalų svajonės. Taikliausiai pavadintas trečiasis: tai ne ateities vizija, o dabartinės padėties Lietuvoje kritika. Kituose dviejuose – patyčiomis pasisaldintos liberalų baimės. 

Vienoje iš šiame dokumente aptariamų keturių ateities scenarijų dalių, manau, esama tam tikro įžvalgumo – tai tarptautinių santykių analizė po Rusijos-Ukrainos karo, įvedant JAV, Kinijos ir ES stiprumo/silpnumo dėmenis. Tai gana artima ateitis: karo vaisiai veikiausiai bus akivaizdūs jau po dvejų ar trejų metų.

Prognozuotojai visais atvejais pripažįsta, kad Vidurio Europos valstybių, tad ir Lietuvos, vaidmuo tarptautiniuose reikaluose gali išaugti, ir tik nuo pačios Lietuvos priklauso, kiek ji sugebės pasinaudoti palankia situacija. Galimų atvejų išvados įtikina. Tik lieka neaišku, kodėl ši protinga analizės dalis slepiama po tikrovę paslepiančia ideologine vėliavėle „įtampa tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių“ (p. 6 ir kt.).

Visa, kas šiuose keturiuose ateities scenarijuose pasakyta apie Lietuvos vidaus gyvenimą, pasikartosiu, – dabar valdančiųjų svajonių, baimių, negalių, o kartais ir patyčių iš politinių konkurentų sąrašas.

Pirmiausia autoriai svarsto keturis Lietuvos valdymo modelius: sėkmingas Singapūro tipo autoritarizmas, sėkminga „konsoliduota“ demokratija, nesėkminga dabartinė demokratija ir nesėkmingas Kinijos tipo autoritarizmas. Paradoksaliai sėkmingas autoritarizmas siejamas su padidėjusia JAV įtaka Vidurio Europoje, o sėkminga demokratija – su stipria ES, bet į Aziją susitelkusiomis JAV. Kad ir kaip būtų, scenarijų autoriai išpažįsta lemiamą užsienio veiksnių įtaką svarbiausiems Lietuvos vidaus gyvenimo klausimams, tuo pačiu nuvertindami Lietuvos valstybės savarankiškumą: ar tikrai „demokratines“ ar „autoritarines“ tendencijas Lietuvoje lemtų ne bendresni daugelį šalių veikiantys Vakarų kultūros poslinkiai, vidiniai Lietuvos gyvenimo veiksniai, o didesnė ES ar JAV įtaka? 

Turiu pastebėti, kad tai nėra vien mokslinis, supratimo ir pažinimo, bet svarbus politinis klausimas. Jei šitaip Lietuvos reikalus mato gana nemažas aplink dabartinę Vyriausybę besitelkiančių ekspertų ratas, ar kartais tai nereiškia, kad, jų supratimu, Lietuvos Vyriausybė, kaip koks nors Lukašenka, mutatis mutandis tegali būti ES ar JAV, ar, ketvirtojo scenarijaus atveju, Kinijos vietininkais? Ar tai nėra nuovargio ženklas? Ar Vyriausybei per sunki atsakomybės už visą Lietuvą našta, ir ji mielai ja dalintųsi su Briuseliu, Vašingtonu ar Pekinu?

 

Šeimos siaubas

Ypatingai skaisčiai liberalų negalia švyti aptariant pagrindinę Lietuvos problemą – katastrofišką demografinį nuosmukį. Visi keturi ateities scenarijai pripažįsta problemą ir mato vienintelį būdą taisyti padėtį – imigraciją. Geriausiu atveju Lietuva būtų patraukli aukštos kvalifikacijos imigrantams, blogiausiu – nepatraukli niekam.

Tokia negalia išties nestebina: ekonomizuoto mąstymo kategorijos neleidžia įsivaizduoti jokių kitų veikimo būdų. Tad visai neatsitiktinai gimstamumo skatinimo ir daugiavaikių šeimų rėmimo politika pasityčiojant priskiriama Kinijos tipo autoritarizmui: „Valdžia vykdo aktyvią pronatalistinę gimstamumo skatinimo politiką, labiausiai – per pinigines išmokas šeimoms, sulaukusioms vaikų, ir ypač remiant daugiavaikes šeimas. Orientuojamasi išimtinai į tradicinės šeimos modelį, ignoruojant kitas šeimos formas (kohabitaciją) ir nepilnas šeimas.“ (p. 44)

Dar daugiau. Pasirodo, liberalų įsivaizdavimu, rūpinimosi šeima politika tiesiogiai tarnauja autoritarizmui: „Skiepijamas poreikis rūpintis šeima ir savimi tam, kad eiliniam piliečiui nekiltų noro dalyvauti priimant politinius sprendimus.“ (p. 43) Šiame dokumente esama ir daugiau paaiškinimų, kodėl naujojo pasaulio kūrėjai taip nekenčia šeimos instituto. Mat, jų supratimu, būtent šeimoje iš kartos į kartą perduodamas visoks blogis, pavyzdžiui, „sovietinis mentalinis paveldas“ (p. 50–51). Apie kokius nors gerus iš šeimos gaunamus dalykus niekur neužsimenama.

Todėl gerojoje liberalų ateityje valstybės galios švietimo srityje bus neaprėpiamai plačios: „Kartu mokyklose formuojamas bendras visuomenės kultūrinis kodas: egzistuoja stiprus pilietinis ugdymas, orientuotas į kritinio mąstymo lavinimą.“ (p. 32) Tėvams, Bažnyčiai, tautos gyvenimo papročiams „gerojo“ scenarijaus autoriai veikiausiai skiria tik  kritinio pilietinio mąstymo priešų rolę.

Siaubingoji „tradicinė šeima“, kaip sakyta, būtų remiama tik baisiausio scenarijaus atveju, Lietuvą valdant Kinijos statytiniams. Nors labai panašiai svarstoma ir pirmojoje vizijoje, anot kurios Lietuvą valdo autoritariniai „prestižines užsienio aukštąsias mokyklas baigę jauni (p. 26)“ JAV gerbėjai (p. 27–28).

Galbūt norėtumėte sužinoti, kaip šeimos atrodo geriausiame „liberalų rojaus“ scenarijuje? Prašau: „Lietuva vykdo šeimos politiką, kuri apima visas šeimų formas, skatina lyčių lygybę bei lankstų vaikų auginimo ir darbo/karjeros derinimą. Valstybė plečia ikimokyklinio amžiaus (ypač iki 3 m.) vaikų priežiūros tinklą bei vykdo subalansuotą paramos būstui (jaunoms šeimoms) politiką.“ (p. 33) Išsiverskime į aiškesnę kalbą. Taip, vaiko auginimo atostogos veikiausiai bus dar labiau trumpinamos, todėl mažus vaikus reikės kuo greičiau atiduoti į darželius, – jie ne šeimoje turi augti, o valstybės priežiūroje, kad tik mamos ir tėčiai kuo daugiau dirbtų. Gražūs žodžiai apie laiką, saiką ir tylą (p. 49) ne jiems.

Ką reiškia „visos šeimos formos“, kurias neabejotinai engtų Lietuvoje įsigalėjęs autoritarinis JAV ar Kinijos primestas valdymas? Šiokį tokį atsakymą taip pat turime: „Įteisinta eutanazija, LGBT+ šeimos ir jų galimybės įsivaikinti. Be to, šioje visuomenėje darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises).“ (p. 32)

Štai kaip atrodo tas nuostabus naujasis liberalų pasaulis: vyrai ir moterys tuoksis su visų rūšių žmonėmis, ir, žinoma, naudosis paramos būstui programomis. Kažkaip čia senstantys liberalai nebespėja su pažanga – numatytas tik įsivaikinimas, ir nė žodžio apie surogaciją, vaikus mėgintuvėliuose, etc. Bet gal priešingai, jie toli aplenkia jauniklius svajodami apie santuokas su „žmogaus teises“ gavusiais robotais?

Visi scenarijai aptaria senstančios visuomenės iššūkius, poreikį mokytis visą gyvenimą, kalbama apie „sidabrinę ekonomiką“. Liberalų rojaus piešiamas paveikslas išsamiausias: be kita ko, bus „nustatyta lanksti, personalizuota pensijų sistema (priklausanti nuo darbo pobūdžio) ir pasikeitęs požiūris į senjorus užtikrina paskatas (suprask: „verčia“ – D. A.) vyresniems žmonėms likti darbo rinkoje“ (p. 33). O kai darbo rinkoje vyresni žmonės jau nebegali likti, nes susidėvėjo, – ne, jie neseks pasakų savo anūkams, nes, kaip matėme, numatyta nauja „žmogaus teisė“ – eutanazija.

Aptariamoje liberalų rojaus vizijoje gausu kitokių nepaprastai įdomių ir svarstymo vertų temų, kviečiu visus susipažinti su šiomis svajonėmis ir kartu nuspręsti, ar norėtume tokios jų ateities sulaukti.

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.