N. Lopez-Moratalla: „Abejoju, ar verta džiaugtis pasiekimais modifikuojant žmogaus genomą“

Salomėja Fernandez Montojo

Rugpjūčio pradžioje mokslinis žurnalas „Gamta“ (angl. Nature) paskelbė Oregono Sveikatos ir tiksliųjų mokslų universiteto embriologo Shoukhrato Mitalipovo kartu su tarptautine mokslininkų komanda atlikto tyrimo rezultatus. Tyrimo metu sveikos žmogaus kiaušialąstės apvaisintos spermatozoidais, sukeliančiais geno MYBPC3 mutaciją, atsakingą už hipertrofinės miokardiopatijos, sunkios širdies ligos, perdavimą.

Po 18 valandų mokslininkai į kiekvieną apvaisintą kiaušialąstę suleido genų modifikavimo technikos CRISPR-Cas9 veikliąsias medžiagas ir 131 naujai sukurtam embrionui leido augti tris dienas. Ištyrus per tą laiką įvykusius procesus nustatyta, kad defektuotą geną pavyko pašalinti. Be to, tyrėjams pavyko išvengti vadinamojo „mozaikizmo“ (kai ne visos embriono ląstelės perima norimą genetinį pokytį) ir nenumatytų mutacijų, kurios pasireikšdavo ankstesniuose tyrimuose. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tolesnis šios technologijos tobulinimas ateityje padėtų išvengti sunkių paveldimų ligų.

Visgi kartu su sveikinimais tokio pobūdžio tyrimai susilaukia ir kritikos, kadangi jų metu sukurti embrionai neišvengiamai sunaikinami. Be to, net ir sėkmingo genų pašalinimo atveju nėra įmanoma prognozuoti, kokios būtų ilgalaikės genų modifikavimo pasekmės tokiu būdu išgydytiems žmonėms. Rūpestį kelia ir tai, jog tyrimai leidžia tikėtis, kad ateityje galės būti modifikuojami, ne tik ligas sukeliantys, bet ir tiesiog nepageidaujami genai, taip sudarant galimybę susilaukti kūdikių „a la carte“.

Naujausių tyrimų vertinimu ir įžvalgomis apie mokslo ribas paprašėme pasidalinti Navaros universiteto biochemijos ir molekulinės biologijos profesorę, Ispanijos bioetikos ir medicinos etikos (AEBI) garbės prezidentę, Bioetikos komiteto narę Nataliją Lopez-Moratalla (Natalia López-Moratalla).

Populiarioji žiniasklaida ir daug mokslo atstovų liaupsina naujausius žmogaus genomo modifikacijos tyrimų rezultatus. Kokia buvo Jūsų pirma reakcija, kai sužinojote apie sėkmingai panaikintą sunkios ligos geną?

Nudžiugau, nes in vivo koreguoti tokias sunkias ligas kaip hipertrofinė miokardiopatija sukeliančius genus svajojama jau nuo tada, kai prieš 40 metų gimė genetinės inžinerijos mokslas. Kai kurios Kinijos laboratorijos kelerius pastaruosius metus ne itin sėkmingai bandė pritaikyti CRISPR-Cas9 techniką, duodančią vilčių, kad mutaciją įmanoma ištaisyti nepaveikiant likusio žmogaus genomo.

Visgi lėtai išstudijavusi mokslinio tyrimo duomenis suabejojau, ar verta džiaugtis. Taip, mokslininkai patobulino savo techniką, tačiau tiesioginis bandymų tikslas nebuvo pašalinti geno iš žmogaus embrionų ir padėti išgyventi sveikam žmogui. Embrionai buvo iš anksto sukurti sunaikinti. Etinis vertinimas šiuo atveju skirtingas.

Be to, nėra aišku, ar technologiniai patobulinimai galės būti pritaikomi preimplantacinėje diagnostikoje, nustačius geno egzistavimą tik po apvaisinimo, nes šiuo konkrečiu atveju tyrimo autoriai sumodeliavo aiškų laboratorinį scenarijų. Taigi nuo medicininės naudos dar esame labai toli.

Esate Ispanijos bioetikos asociacijos garbės prezidentė ir Bioetikos komiteto narė. Kokius pagrindinius etinius iššūkius įžvelgiate šiuose CRISPR-Cas9 technikos panaudojimo bandymuose?

Labai rimtus. Akivaizdu, kad bandymuose naudojamiems žmogaus embrionams šie tyrimai jokios terapinės naudos neduoda: jie yra paaukojami dėl galimos kažkieno naudos ateityje. Taigi, iš esmės žmogaus embrionai tampa priemone.

Dirbtinio apvaisinimo technikos ir embrionų atranka metai iš metų leidžia sunaikinti milijonus embrionų legaliu būdu. Kadangi visuomenės moralinis jautrumas šia tema jau prarastas, kvestionuoti embrionų kūrimą ir naikinimą eksperimentuose „dėl būsimos naudos ateinančioms kartoms“ yra tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Niekas nenori to girdėti. Bet šiandien labiau nei bet kada reikia drąsių ir ambicingų mokslininkų, kurie išdrįstų pasakyti: „Bet kuria kaina stengsiuosi išspręsti problemas nenaikindamas embrionų.“

Be abejo, už visos tariamos ar realios pažangos yra ir panašių transhumanistinių siekių sukurti superilgaamžius, superstiprius, supersveikus žmones, tačiau kol kas tai panašiau į mokslinę fantastiką nei į realybę. Bent jau pinigine prasme. Į tokius tyrimus transhumanistai investuoja milžiniškas sumas (įdomu tai, jog JAV neleidžia, kad valstybės pinigai būtų naudojami tyrimams su žmogaus embrionais, tačiau nedraudžia šių tyrimų, jei jie finansuojami iš privačių fondų). Realesnis etinis klausimas yra galimas kūdikių pagal užsakymą kūrimas, tačiau šiuo atveju, nors tokia pagunda ir egzistuoja, kaip sakiau, nuo technikos taikymo dar esame per toli.

Kada žmogaus gyvybė prasideda genetikos mokslininko akimis? Jei tai įvyksta apvaisinimo momentu, kodėl, rodos, visuomenei kyla tiek abejonių ir tarsi vis dar laukiama mokslinio atsakymo į šį klausimą?

Joks mokslininkas neabejoja, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento. Tokia abejonė neturėtų kilti niekam. Ironiška, bet būtent apvaisinimo in vitro „dėka“ galime stebėti kiekvieną embriono raidos etapą, matyti valandinius pokyčius. Štai tuo pat metu, kai buvo paviešinti tyrimų rezultatai, pasirodė Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje atlikta studija, kuri šitą pačią CRISPR techniką panaudojo žmogaus embriono vystymosi studijoms.

Didžiausia problema yra metai iš metų skleidžiamame silogizme, jog žmogus pradinėmis gyvenimo stadijomis yra „nepakankamai išsivystęs“, kad būtų vertas pagarbos, kurios nusipelno kiekvienas vien dėl to, kad yra žmogus. Mokslas niekaip nepagrindžia „nepakankamo išsivystymo“ teiginio, tačiau šis silogizmas pernelyg įsigalėjo, nuramino mokslininkus bei visuomenę ir neleidžia matyti sudėtingų etinių problemų.

Mokslas kartais prasilenkia su žmogiškumu bei etika ir perdėtai bando pasotinti „žinojimo alkį“. Kita vertus, už tokių bandymų slepiasi ir ekonominiai interesai. Žmogus iš gatvės neretai klaidinamas perdėtai išaukštinto mokslo įvaizdžio ir patiki, kad mokslo pažanga yra neliečiama. Ko trūksta šiuolaikiniam mokslui?

Blogai yra ne „žinojimo alkis“, o tai, kad iš to žinojimo kylančios mokslinės technologijos leidžia neatsakingai manipuliuoti žmogaus gyvybe. Toks mokslo pasiekimų naudojimas yra trumparegiškas, neįvertinantis pasekmių, susikoncentruojantis į greitą naudą, greitą praturtėjimą, troškimų tenkinimą. Matome, kad ir medicina tampa „troškimų tenkinimo medicina“.

Be abejonės, pažinimas yra gėris, tačiau šiuolaikiniam mokslui ir mokslininkams labai trūksta elementaraus „sustok ir pagalvok“, o juk sugebėjimas sustoti ir atsakingai įvertinti savo veiksmus yra autentiškos žmogiškos laisvės išraiška. Pažanga mums piešiama rožine spalva, tačiau aš, kaip mokslininkė, manau, jog pernelyg daug mokslo pažadų buvo sulaužyta, kad leistume sau prabangą ir toliau neįvertinti savo veiksmų pasekmių.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.