Vytis Turonis

Teisės aktai privalo būti logiški, nuoseklūs, aiškūs ir nedviprasmiški, suprantami ne tik pačių įstatymų autoriams. Vertinant Seime svarstomas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, inicijuotas Seimo narių Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko, galima pasakyti, kad įstatymo pataisų iniciatoriai minėtų principų nesilaiko.

Šiuo atveju pakanka paminėti tik kelias problemines pataisų dalis iš daugelio. Svarbu tai, kad smurto sąvokos apibrėžimas yra aktualus tėvams ir kitiems žmonėms, kurie susiduria su vaikais, taigi, iš esmės – visiems Lietuvos piliečiams. Įstatyme turi būti aiškiai apibrėžta, kas yra laikoma smurtu. Kitaip sakant, visi asmenys turi aiškiai žinoti, kokių veiksmų vengti, kad nepažeistų vaiko teisių – šiuo konkrečiu atveju, kad nesmurtautų prieš vaiką. Deja, žvelgiant į siūlomų pataisų turinį, neaišku, ką laikysime vaiko teisių pažeidimu, jeigu šis siūlymas bus priimtas. Pavyzdžiui, ką reiškia vaiko patiriamas kito asmens veikimas ar neveikimas darantis vaikui ekonominį poveikį, dėl kurio vaikas patiria žalą ir pavojų savogarbei ir orumui?

Galima numanyti, kad ši formuluotė reikštų ir situaciją, kai kiekvienąkart, paaugliui pažeidus namų drausmės taisykles, jam pritaikoma ekonominė drausminimo priemonė – neduodama pinigų bilietams į kiną, koncertą, teatrą. Paauglys nenueina į koncertą, nors tai padaryti buvo davęs garbės žodį savo draugams. Taigi, nukenčia vaiko garbė. Bet ar logiška, tokį „ekonominį poveikį“ įtraukti į smurto sampratą ir tokiu būdu neproporcingai išplėsti daugeliui nesunkiai suprantamą smurto sąvoką? Lietuvių kalbos institutas pateikia tokią žodžio smurtas reikšmę: „smurtas – šiurkšti prievarta“[1]. O „psichinis smurtas“ yra grasinimas pavartoti smurtą. Galima nesutikti su pateiktu pavyzdžiu, tačiau akivaizdu, kad pataisų rengėjai neapibrėžia, kas yra „ekonominis poveikis“ vaikui, nors tai yra viena iš smurto prieš vaiką nustatymo sąlygų, minimų siūlomoje smurto sampratoje[2]. Tokių neapibrėžtumų pataisose yra ir daugiau.

Griežtai neigiamai vertintinas taip pat ir siekis nustatyti valstybei pareigą imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių, švietimo ir kitų priemonių, reikalingų siekiant užtikrinti vaiko apsaugą nuo visų formų smurto – įskaitant fizines bausmes – kurį jis gali patirti „iš tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ar kurio nors kito vaiką prižiūrinčio asmens“.[3] Šia nuostata ignoruojamas faktas, kad pagal naujausią Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2015 m. ataskaitą „dažniausiai savo veiksmais/neveikimu vaiko teises pažeidė savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai“[4]. Taip pat tose pačiose pataisose pripažįstama, kad vaikas turi teisę būti apsaugotas ne tik nuo artimųjų, bet ir nuo visų kitų asmenų smurtavimo.

Manau, kad dauguma Lietuvos piliečių supranta smurtą kaip neigiamą reiškinį, kuris negali būti toleruojamas. Visgi to negana. Lietuvai būtina atnaujinti prastai veikiantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Ne pavienius senojo įstatymo straipsnius (kaip daroma šiuo atveju), o priimti naują įstatymą, kuriame įtvirtintas reguliavimas sistemiškai užtikrintų vaiko teisių apsaugą Lietuvoje. Mano žiniomis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau Seimo pavasario sesijoje pateiks naują įstatymo redakciją. Bet kuriuo atveju nereikia turėti iliuzijų, kad kiekviena Lietuvos šeima perskaitys naują įstatymą. Įstatymas, nors ir formuojantis gerąją praktiką (kuriantis normą), neturėtų būti labai nutolęs nuo to, kas yra kiekvienam sąmoningam žmogui savaime suprantama. Jis turi atitikti protingumo, proporcingumo kriterijus, kad gera valia besivadovaujantis žmogus, rūpestingai auginantis vaikus, intuityviai išpildytų įstatymo nuostatą.

Čia tinka trumpai paminėti, kad kartais nepagrįstai daug tikimės iš teisinių draudimų. Patogu, bet apmaudžiai klaidinga galvoti, kad išvengsime liūdnų incidentų, tokių ar panašių į nutikusį Saviečių kaime, vien įrašę į įstatymą, kad vaikų negalima mėtyti į šulinį. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 p. draudžia „žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“[5] ne tik valstybės institucijoms, bet ir piliečiams. (Pagal galiojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą – vaikas yra žmogus, neturintis 18 m.)

Taip pat ir Baudžiamasis kodeksas (140 str.[6]) jau šiandien numato atsakomybę net už fizinio skausmo sukėlimą ar susargdinimą: „Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų“, taip pat ir tėvų piktnaudžiavimą savo valdžia  bei  palikimą be priežiūros (163 str.): „Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku,  baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.“

Todėl konstatuotina, kad, nepaisant pataisų rengėjų gerų norų, atitinkamas seno įstatymo keitimas šiomis pataisomis nepasieks norimų tikslų, o dėl jame esančių teisėkūros spragų (kurių vos keletą aptarėme) gali sukelti ir neigiamų padarinių.

Bernardinai.lt informacija

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.