Praėjusių kartų Kalėdos: mūsų demografinė problema

Džiaugdamiesi vaikystės Kalėdų prisiminimais turėtume padėkoti savo tėvams ir seneliams, davusiems mums tokias dideles ir margas šeimas, o taip pat jaunoms poroms, drįstančioms sukurti tokias šeimas šiandien.

.

Praėjusių kartų Kalėdos: mūsų demografinė problema

Jennifer Roback Morse, ekonomistė, Rūtos Instituto (Ruth Institute) vadovė

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė

Kai kurie iš mūsų, prisimindami savo vaikystės Kalėdas pastebės kaip labai, laikui bėgant, sumažėjo žmonių prie mūsų šventinio stalo.  Daugelis mūsų užaugo su močiutėmis ir seneliais, tetomis ir dėdėmis, galbūt su proseneliais ir tikrai su daugybe seserų, brolių, puseserių ir pusbrolių.  Bet šiandien daugeliui […] šeimų per Kalėdas net neprireikia išplėsti kasdieninio pietų stalo.

Užaugę, mes – gausios pokario kartos vaikai – aukštyn kojomis apvertėme demografijos istoriją atidėdami vaikų gimdymą vėlesniam amžiui ir gimdydami mažiau vaikų, nei reikia tam, kad, keičiantis kartoms, išlaikytume stabilų gyventojų skaičių.  Nors tai yra Tomo Maltuso (XVIII a. britų ekonomisto prognozavusio kataklizmus dėl, neva, per didelio gyventojų skaičiaus, vert. past.) ir jo šiuolaikinių sekėjų svajonės išsipildymas, toks demografinis pokytis paprastoms šeimoms gali tapti košmaru, daug baisesniu, nei sentimentalūs gausios Kalėdų užstalės prisiminimai.  Taip vadinamam „populiacijos sprogimui“ virtus populiacijos griūtimi,  trisdešimtmečiams netikėtai tenka tuo pat metu rūpintis ir savo mažais vaikais ir garbingo amžiaus sulaukusiais gimdytojais.

Aš prisidėjau prie šios problemos kūrimo.  Kaip daugelis mano kartos moterų aš atidėjau motinystę tam, kad įsitvirtinčiau savo karjeros kelyje.  Maniau, kad tai protingas ir atsakingas sprendimas.  Pirmojo vaiko susilaukiau, kai man buvo 38 metai.

Kita vertus, mano mama manęs susilaukė būdama 31.  Bet jai tai nebuvo pradžia: aš buvau trečias vaikas iš šešerių.  Jei būčiau savo pirmojo vaiko susilaukusi dešimčia metų anksčiau, man būtų buvę 28 – ne itin ankstyvas laikas tapti mama.

Tačiau atkreipkite dėmesį, ką tai reikštų mano mamai.  Gimus jos pirmam anūkui, ji turėtų ne beveik septyniasdešimt, o tik beveik šešiasdešimt metų.  Mano vaikams paaugus ji nebūtų ligonė; mano mama būtų pakankamai jauna, kad galėtų džiaugtis savo anūkais, o taip pat padėti juos auginti.  Senatvėje, jai prireikus […] pagalbos, mano  vaikai jau būtų pasiekę paauglystę.  Man nereikėtų jų vežioti į sporto treniruotes ir šokių repeticijas; jie galėtų nuvažiuoti patys.  Taip pat jie galėtų šiek tiek padėti slaugyti savo senelius.

Šiandien tiek ekonominės aplinkybės, tiek ir kultūra skatina moteris atidėti motinystę ir susilaukti tik vieno arba dviejų vaikų.  Žinoma, tokių šeimų visada būdavo.  Bet pastaruoju metu vis daugiau šeimų skaičius pasižymi šiuo dideliu atotrūkiu tarp kartų.  Jei dar viena karta pratęs tendenciją vėlai gimdyti ir turėti mažai vaikų, moterys kaip aš neturės būrio brolių ir seserų, kurie padėtų pasirūpinti senele.  Kiekviena pora turės rūpintis dvejomis pagyvenusių tėvų poromis, arba daugiau, jei bent vieni seneliai buvo išsiskyrę ir sukūrę naujas šeimas.  Tuo pat metu reikės rūpintis ir mažais vaikais.

Vienintelė galima šios tendencijos pasekmė yra vienos ar kitos rūšies institucinė priežiūra senukams, kūdikiams arba ir vieniems ir kitiems.  Šeimose paprasčiausiai trūks rankų tuo pat metu pasirūpinti tokia daugybe žmonių.  Vis daugiau vaikų atsidurs darželiuose ir vis daugiau pagyvenusių žmonių – senelių namuose.

Kai kurie žmonės mano, kad moteris turi teisę atiduoti vaiką į darželį ir kad moterys neturėtų būti verčiamos namie karšinti senstančių giminaičių.  Žinoma, mūsų niekas neturėtų versti.  Bet kai mes galvojame apie savo senatvę, ar tikrai norime sukurti aplinkybes, kurios „privers“ mūsų vaikus atiduoti mus į senelių namus?

Mūsų šeima įvaikino pirmąjį vaiką – berniuką iš Rumunijos internato – kai jam buvo du su puse metų.  Aš, kaip kiekviena save gerbianti karjeros moteris, ketinau jį leisti į darželį idant galėčiau toliau lipti karjeros kopėčiomis.  Tačiau galiausiai man atsivėrė akys ir aš supratau, kad jam mokymasis bendrauti su bendraamžiais nebuvo prioritetas.  Jis jau buvo patyręs pakankamai institucinės priežiūros.  Jam reikėjo mamytės.  Laikyti jį darželyje visą dieną būtų buvę nežmoniška.

Kai mano uošvė susirgo Alzhemerio liga bei vėžiu, jai natūraliai buvo geriausia gyventi mūsų namuose.  Taip jau sutapo, kad patogiausias jai kambarys buvo tas kuriame gyveno mūsų įvaikintas sūnus, dabar jau sulaukęs 12 metų.  Mes pasiūlėme jam persikelti į kitą kambarį ir užleisti savąjį močiutei.  Jis abejojo.   Jis suprato, kad jo kambarys – arčiausiai prie tualeto ir prie mūsų kambario – buvo tinkamiausias.  Tačiau jis vis tiek paklausė ar močiutė negalėtų apsigyventi kur nors kitur.

Aš jam pasakiau, kad močiutė galėtų apsigyventi senelių namuose.  Jis paklausė kas yra senelių namai.  Aš jam pasakiau (pagauta įkvėpimo), kad senelių namai yra vaikų namai seniems žmonėms.

Pagalvojęs vos akimirką, jis tarė, „tai jau ne“ ir nedvejodamas užleido savo kambarį močiutei.

Šeimos anksčiau gimdančios vaikus gali sau leisti paskirstyti rūpestį vaikais ir seneliais laike. Jauniausieji šeimos nariai nėra kūdikiais tuo pat metu, kai vyresniajai kartai labiausiai reikalinga pagalba.

Mano dukra manęs neseniai paklausė, „Mama, kada man geriausiai susituokti ir turėti vaikų?“

Aš atsakiau, „Širdele, tau gimus man buvo 38 metai.  Jei tu taip pat susilauksi vaikų būdama 38, kiek man tada bus metų?“

Suskaičiavusi ji atsakė „76”.

„Teisingai.  Jei tu lauksi taip ilgai, gali būti, kad matysi ne tik savo vaiką bet ir mane tuo pat metu nešiojančius sauskelnes.“

Mes, pokario karta to nesupratome, bet gimdymo atidėjimas iki antros ketvirtojo gyvenimo dešimtmečio pusės buvo ne teisė, bet reta privilegija.  Toks pats pasirinkimas turės labai skirtingas pasekmes ateinančiai kartai.  Socialinė norma vėlai gimdyti nėra tvari, bent jau ne humanišku būdu.

Todėl, džiaugdamiesi mūsų vaikystės Kalėdų prisiminimais turėtume tyliai padėkoti savo tėvams ir seneliams, davusiems mums tokias dideles ir margas šeimas, o taip pat garsiai padėkoti toms jaunoms poroms, drįsta sukurti šeimas nesulaukę pernelyg „brandaus” amžiaus.

© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.