G.Puppinckas: abortas yra smurtas (iš lzinios.lt)

Kodėl lobistinės organizacijos taip stengiasi abortą paversti žmogaus teise?  Į šį ir kitus klausimus atsako konferencijos „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“ pranešėjas Gregor Puppinck’as interviu portale lzinios.lt.
 
G.Puppinckas: abortas yra smurtas
Jei mo­ters, ku­riai ką tik bu­vo at­lik­tas abor­tas, pa­klau­si­te, ar yra lai­min­ga, kad pa­si­nau­do­jo sa­vo tei­se, ji pra­virks. Tai tei­gia Eu­ro­pos Ta­ry­bos (ET) eks­per­tas žmo­gaus tei­sių klau­si­mais, Stras­bū­ro Eu­ro­pos tei­sės ir tei­sin­gu­mo cen­tro di­rek­to­rius dr. Gre­go­ras Pup­pinc­kas. Pa­sak jo, žmo­nės ima su­pras­ti, kad abor­tas yra smur­tas, ta­čiau po­li­ti­nė dis­ku­si­ja šiuo klau­si­mu vis dar la­bai ideo­lo­gi­zuo­ta.

Iš Ka­na­dos ki­lęs G.Pup­pinc­kas, žmo­gaus tei­ses gi­nan­čios or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri tu­ri ste­bė­to­jos sta­tu­są Jung­ti­nių Tau­tų Eko­no­mi­nė­je ir so­cia­li­nė­je ta­ry­bo­je, va­do­vas, da­ly­va­vo Sei­me su­reng­to­je tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Ar ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­ga ne­pa­žei­džia žmo­gaus tei­sių?“ Apie be­si­kei­čian­tį vi­suo­me­nės po­žiū­rį į abor­tus, po iš­prie­var­ta­vi­mo gi­mu­sius vai­kus ir apie tai, kad vals­ty­bė ne­ga­li kra­ty­tis at­sa­ko­my­bės tie­siog pa­siū­ly­da­ma abor­tą – LŽ in­ter­viu su Stras­bū­ro Eu­ro­pos tei­sės ir tei­sin­gu­mo cen­tro di­rek­to­riu­mi dr. Gre­go­ru Pup­pinc­ku.

Nė­ra tei­sės į abortą

– Vil­niu­je ban­dė­te mus įti­kin­ti, kad abor­tų drau­di­mas ne­prieš­ta­rau­tų žmo­gaus tei­sėms. Su­nku tuo pa­ti­kė­ti.

– Su­nku tik dėl da­bar­ti­nės po­li­ti­nės dis­ku­si­jos. Tai pri­klau­so ir nuo ša­lies kon­teks­to – kai ku­rio­se vals­ty­bė­se abor­tai le­ga­li­zuo­ti la­bai se­niai, tad tos vi­suo­me­nės prie jų jau pri­pra­tu­sios. Ki­to­se ša­ly­se abor­tai drau­džia­mi, ir tai ti­krai ne­prieš­ta­rau­ja žmo­gaus tei­sėms. 47 ET na­rių tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas šiuo klau­si­mu ne­pap­ras­tai skir­tin­gas: nuo la­biau­siai abor­tams pa­lan­kaus to­kio­se ša­ly­se kaip Bul­ga­ri­ja ar Šve­di­ja, kur jie at­lie­ka­mi net vė­ly­vais nėš­tu­mo mė­ne­siais, kai kū­di­kis jau ga­lė­tų iš­gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai, iki to­kių vals­ty­bių kaip Ai­ri­ja ar Len­ki­ja, ku­rios ga­ran­tuo­ja ne­gi­mu­sio žmo­gaus gy­vy­bės ap­sau­gą.

Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad 1950 me­tais pri­ėmus Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­ją (EŽTK) abor­tas bu­vo pri­ly­gi­na­mas kri­mi­na­li­niam nu­si­kal­ti­mui vi­so­se de­mo­kra­ti­nė­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, pri­si­jun­gu­sio­se prie šios kon­ven­ci­jos. Pa­dė­tis šiek tiek sky­rė­si tik kai ku­rio­se ko­mu­nis­ti­nė­se ša­ly­se. Ta­čiau Va­ka­rų Eu­ro­po­je abor­tai bu­vo lai­ko­mi nu­si­kal­ti­mu. Iš­im­tis tai­ky­ta tik tais at­ve­jais, kai nėš­tu­mo nu­trau­ki­mas ga­lė­jo iš­gel­bė­ti mo­ters gy­vy­bę. EŽTK taip pat įtvir­tin­ta mo­ti­nos tei­sė į gy­vy­bės ap­sau­gą. Vie­na grės­mių jos gy­vy­bei ga­li bū­ti su­dė­tin­gas nėš­tu­mas, kai dėl jo ky­la rea­lus mir­ties pa­vo­jus. EŽTK už­ti­kri­na mo­ti­nos tei­sę į ap­sau­gą, ir jei ne­įma­no­ma iš­veng­ti nėš­tu­mo nu­trau­ki­mo, jis ga­li bū­ti pa­da­ro­mas. Ta­čiau tai vie­nin­te­lis at­ve­jis, kai EŽTK nu­ma­to tei­sę į abor­tą.

– Taip, bet vie­na yra EŽTK, ki­ta – Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pa­grin­di­nių tei­sių char­ti­ja. Lie­tu­vos Sei­mo tei­si­nin­kai, ver­tin­da­mi įsta­ty­mo pro­jek­tą, ku­riuo sie­kia­ma užd­raus­ti abor­tus, nu­ro­dė, kad tai prieš­ta­rau­tų jos 3 ir 7 straips­niams, ga­ran­tuo­jan­tiems kiek­vie­no žmo­gaus tei­sę į fi­zi­nę ne­lie­čia­my­bę ir pa­gar­bą pri­va­čiam bei šei­mos gy­ve­ni­mui.

– Aiš­kiai pa­sa­ky­ki­me vie­ną da­ly­ką: abor­tų re­gu­lia­vi­mas ne­įei­na į ES kom­pe­ten­ci­jos sri­tį. Šiuo klau­si­mu tu­ri­me ne vie­ną ofi­cia­lią eu­ro­ko­mi­sa­rų dek­la­ra­ci­ją. An­tra, Liuk­sem­bur­go ES Tei­sin­gu­mo Teis­mas nie­ka­da ne­narp­lio­jo by­lų, su­si­ju­sių su abor­tais. Vie­nin­te­lis kar­tas, kai jis svars­tė ne­gi­mu­sių­jų ap­sau­gos klau­si­mą, bu­vo Brust­le prieš „Green­pea­ce“ by­la. Tą­kart teis­mo Di­džio­ji ko­le­gi­ja pa­skel­bė, kad emb­rio­nas tu­ri tei­sę bū­ti sau­go­mas dėl žmo­gaus oru­mo ap­sau­gos ir ne­lie­čia­my­bės. Tai­gi šiuo me­tu ES tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas fak­tiš­kai dar pa­lan­kes­nis ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­gai nei ET Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo (EŽTT) pra­kti­ka. Tie­sa, jis ir­gi yra pri­ta­ręs nuo­mo­nei, kad emb­rio­nas tu­ri tei­sę bū­ti sau­go­mas, ta­čiau Liuk­sem­bur­go teis­mas dar ir aiš­kiai apib­rė­žė, jog žmo­gaus gy­vy­bė pra­si­de­da iš­kart su­si­jun­gus ląs­te­lėms, ku­rios vys­ty­da­mo­si ga­li tap­ti žmo­gu­mi.

Vyks­ta kova

– Jei sa­ko­te, kad žmo­gaus tei­sė į abor­tą ne­eg­zis­tuo­ja, ko­dėl ją taip ar­šiai gi­na įvai­rios žmo­gaus tei­sių or­ga­ni­za­ci­jos?

– Nes yra daug mil­ži­niš­kus fi­nan­si­nius iš­tek­lius val­dan­čių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios sie­kia, kad to­kia „tei­sė“ bū­tų su­kur­ta. Bet kol kas ji ne­įtei­sin­ta, ir tie vei­kė­jai tai pri­pa­žįs­ta. Pa­nag­ri­nė­jus Stras­bū­ro EŽTT by­las tam­pa aki­vaiz­du: šis teis­mas aiš­kiai sa­ko, kad, re­mian­tis Žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­ja, tei­sė į abor­tą ne­eg­zis­tuo­ja. Yra tik tei­sė į gy­vy­bę – tiek mo­ti­nos, tiek ne­gi­mu­sio vai­ko, ir kai ku­riais at­ve­jais šios tei­sės tu­ri bū­ti su­ba­lan­suo­tos. Kai kas ban­dė teig­ti, jog tei­sę į abor­tą ga­li­ma įskai­ty­ti tei­sė­je į svei­ka­tą ar į pri­va­tų gy­ve­ni­mą, bet EŽTT aiš­kiai iš­sa­kė sa­vo nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu. Tei­sė į pa­gar­bą pri­va­čiam gy­ve­ni­mui už­ti­kri­na­ma kon­ven­ci­jos 8 straips­niu, o EŽTT ne kar­tą yra par­eiš­kęs, kad jis ne­ga­li bū­ti in­terp­re­tuo­ja­mas kaip su­tei­kian­tis tei­sę į abor­tą. Tai­gi nei šio­je kon­ven­ci­jo­je, nei ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se ne­įma­no­ma ras­ti jo­kio tei­si­nio pa­grin­do, ku­ris leis­tų už­ti­krin­ti tei­sę į abor­tą. Ži­no­ma, vals­ty­bės sa­vo na­cio­na­li­nė­je tei­sė­je ga­li ją įves­ti. Ta­čiau dau­ge­lis ša­lių vis dėl­to lei­džia abor­tus ne kaip tei­sę, o kaip iš­im­tį. Net Pra­ncū­zi­jo­je jie at­lie­ka­mi tik esant tam ti­kroms są­ly­goms. O jei nėš­tu­mo nu­trau­ki­mas pri­klau­so nuo ka­žin ko­kių są­ly­gų, va­di­na­si, tai nė­ra gry­na tei­sė.

Ta­čiau tie­sa, kad tarp­tau­ti­niu mas­tu vyks­ta ko­va. Vis dėl­to or­ga­ni­za­ci­jų, sie­kian­čių su­kur­ti „tei­sę į abor­tą“, lau­kia ne­men­kas gal­vo­sū­kis – kaip įkom­po­nuo­ti abor­tus į žmo­gaus tei­sių ar­chi­tek­tū­rą, ku­rio­je da­bar jie nie­kaip ne­tel­pa.

– Kal­bant apie abor­tus įdo­mus fak­tas yra tai, kad Lie­tu­vo­je jie bu­vo le­ga­li­zuo­ti 1955 me­tais oku­pa­ci­nio to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo. O štai Va­ka­rų pa­sau­ly­je jų įtei­si­ni­mo te­ko pa­lauk­ti iki pat 8-ojo de­šimt­me­čio, kai ten vi­siš­kai at­sisk­lei­dė li­be­ra­lios idė­jos. Tai­gi le­ga­lūs abor­tai – ko­mu­niz­mo ar li­be­ra­liz­mo ideo­lo­gi­jos pro­duk­tas?

– Yra ma­nan­čių­jų, kad šios ideo­lo­gi­jos ne to­kios ir skir­tin­gos. Abi links­ta į kraš­tu­ti­nu­mus. Ko­mu­niz­mas sie­kia su­telk­ti vis­ką ko­lek­ty­vo ran­ko­se. In­di­vi­do nė­ra, eg­zis­tuo­ja tik ko­lek­ty­vas. Li­be­ra­liz­me ko­lek­ty­vo nė­ra, tik in­di­vi­das, šiuo at­ve­ju – vien mo­ti­na, ig­no­ruo­ja­mas net tė­vas. Svar­bi tam­pa tik vie­no žmo­gaus va­lia. Abu šie kraš­tu­ti­nu­mai – pir­miau­sia, vie­no in­di­vi­do va­lia, ku­ri yra svar­bes­nė nei ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­jan­ti ti­kro­vė; an­tra, ko­lek­ty­vas, ku­rio va­lia ir­gi svar­bes­nė už bet ko­kią ob­jek­ty­vią tvar­ką.

Prob­le­ma yra tai, kad Va­ka­rų Eu­ro­po­je abor­tus tu­ri­me jau 40 me­tų, jūs čia – jau 60 me­tų. Maž­daug 80 proc. abor­tų prie­žas­tis – so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės prob­le­mos. Mo­te­ris ne­tu­ri ga­li­my­bių užau­gin­ti vai­ką, nes jai ky­la su­nku­mų dėl dar­bo, šei­mos, stu­di­jų. Ne­rei­kė­tų mąs­ty­ti apie nėš­tu­mo nu­trau­ki­mą kaip apie abs­trak­čią tei­sę, kaž­ko­kią nau­ją lais­vę. Juk rea­ly­bė to­kia, kad abor­tai yra skaus­mas, jie su­ke­lia trau­mas, iš­ski­ria po­ras, su­nai­ki­na gy­ve­ni­mus.

Ideo­lo­gi­zuo­tas mąstymas

– Ta­čiau ar drau­di­mas iš­spręs­tų prob­le­mą? Juk jo opo­nen­tai pa­brė­žia, kad ai­rės vis tiek va­žiuo­ja nu­trauk­ti nėš­tu­mo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją, len­kės – į Če­ki­ją.

– Tai – ir kul­tū­ros klau­si­mas. Ne­rei­kia gal­vo­ti vien apie drau­di­mą. Vals­ty­bė taip pat tu­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, už­ti­krin­ti dau­giau par­amos mo­te­riai ir šei­mai. Šian­dien vals­ty­bės siū­lo tik abor­tus, ir dar ne­mo­ka­mus. Pra­ncū­zi­jo­je po­žiū­ris toks: „Tu­ri­te prob­le­mą, jū­sų bu­tas per ma­žas, kad ga­lė­tu­mė­te užau­gin­ti vai­ką? Ne­si­rū­pin­ki­te, mes su­mo­kė­si­me už jū­sų abor­tą.“ Vi­sai kaip kai ku­rie vy­rai, ku­rie ma­no, kad at­liks sa­vo par­ei­gą ir iš­si­pirks nuo at­sa­ko­my­bės su­mo­kė­da­mi mer­gi­nai už nėš­tu­mo nu­trau­ki­mą.

Vals­ty­bė ne­tu­ri ma­ny­ti, kad ji ga­li pa­si­trauk­ti nuo at­sa­ko­my­bės tie­siog pa­siū­ly­da­ma abor­tą. Ji pri­va­lo pa­da­ry­ti dau­giau – pri­siim­ti so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes par­ei­gas: sau­go­ti šei­mą ir nėš­čias mo­te­ris tiek iki gim­dy­mo, tiek po jo. Net iš or­ga­ni­za­ci­jų, pa­si­sa­kan­čių už abor­tus, pa­tei­kia­mos sta­tis­ti­kos aiš­kiai ma­ty­ti, kad dau­gu­ma abor­tą pa­si­rin­ku­sių mo­te­rų bū­tų no­rė­ju­sios gim­dy­ti, jei tik bū­tų tu­rė­ju­sios nors šiek tiek ge­res­nes są­ly­gas. Tai­gi šio­je sri­ty­je ga­li­ma dar daug nu­veik­ti. Tie­siog mums rei­kia at­si­kra­ty­ti ideo­lo­gi­zuo­to mąs­ty­mo apie abor­tus kaip apie ka­žin ko­kią ta­ria­mą lais­vę.

– JAV vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ty­ri­mo kom­pa­ni­ja „Gal­lup“ nuo 1996 me­tų klau­sia ame­ri­kie­čių, ar jie pri­ski­ria sa­ve „pro-li­fe“ (pa­si­sa­kan­čiai už ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­gą) ar „pro-choi­ce“ (pa­si­sa­kan­čiai už mo­ters ga­li­my­bę rink­tis) sto­vyk­lai. 1996-ai­siais pri­ta­rian­tie­ji mo­ters ga­li­my­bei rink­tis su­da­rė dau­gu­mą – jų bu­vo 56 proc., už gy­vy­bę pa­si­sa­kė tik 33 proc. res­pon­den­tų. O šių me­tų duo­me­nys ro­do jau vi­siš­kai ki­to­kią pa­dė­tį. Už gy­vy­bės ap­sau­gą pa­si­sa­ko 48 proc., už mo­ters pa­si­rin­ki­mą – 45 proc. ame­ri­kie­čių. Ar ma­no­te, kad pa­na­šiai ga­li keis­tis ir eu­ro­pie­čių po­žiū­ris į abor­tus?

– Taip, esu tuo ti­kras. Abor­tas vi­sa­da yra ne­žmo­niš­kai skaus­min­ga pa­tir­tis – tai at­si­lie­pia ne tik as­mens, bet ir vi­sos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui. Be to, pa­sta­rai­siais me­tais pa­da­ry­ta ne­ma­ža moks­lo pa­žan­ga emb­rio­lo­gi­jos ir fe­to­me­tri­jos sri­ty­se. Vis dau­giau ži­no­me apie vai­sių, ga­li­me jį pa­ma­ty­ti, iš­girs­ti, ži­no­me, kad jis jau­čia skaus­mą. Taip pat smar­kiai pa­ge­rė­jo vai­siaus gy­vy­bės iš­sau­go­ji­mo ga­li­my­bės. Žmo­nės ima su­pras­ti, kad abor­tas yra smur­tas, tad, ti­kiuo­si, vi­suo­me­nė steng­sis šį smur­tą ap­ri­bo­ti. Ta­čiau kol kas į jį rea­guo­ja­ma ne­tin­ka­mai. To­dėl prob­le­mos, ku­rios kur kas ge­riau ga­lė­tų bū­ti iš­spręs­tos ki­tais bū­dais, vis dar spren­džia­mos ta­ria­mai pa­pras­čiau­sia prie­mo­ne – abor­tu.

Bet yra ir tei­gia­mų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, nau­ja gy­dy­to­jų kar­ta, ne­tu­rin­ti nie­ko bend­ra su 1968-ųjų li­be­ra­lia ideo­lo­gi­ja, tie­siog ne­no­ri da­ry­ti abor­tų.

Tie­sa, kai ku­rios ten­den­ci­jos gąs­di­na. Jau­nos mer­gi­nos ga­li vis leng­viau įsi­gy­ti abor­tą su­ke­lian­čių che­mi­nių pre­pa­ra­tų tie­siog in­ter­ne­tu ir pa­si­da­ry­ti jį vie­nos kur nors tua­le­te. Pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti pen­kio­lik­me­tę, ku­ri pa­sto­ja, ir po ke­lių sa­vai­čių už­si­sa­ko to­kių che­mi­nių me­džia­gų. Pir­miau­sia ky­la di­de­lis pa­vo­jus jos svei­ka­tai. Be to, yra ir ki­ta prob­le­ma – juk bū­da­ma vie­na tua­le­te mer­gi­na ga­li pa­ma­ty­ti tą kū­di­kė­lį. Tai, ko ge­ro, tu­rė­tų bai­sių pa­sek­mių jos psi­chi­kai.

Iš blo­gio ga­li gim­ti gėris

– Sei­mui pa­teik­ta­me Gy­vy­bės pre­na­ta­li­nė­je fa­zė­je ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­te nu­ma­ty­ta iš­im­tis tais at­ve­jais, kai įta­ria­ma, kad kū­di­kis ga­lė­jo bū­ti pra­dė­tas po iš­prie­var­ta­vi­mo. Ar ne­ma­no­te, kad lai­kant pra­dė­tą kū­di­kį žmo­gu­mi, nuo­sek­liau bū­tų ir šiuo at­ve­ju dėl nu­si­kal­ti­mo nu­baus­ti ne jį, o prie­var­tau­to­ją?

– Iš­prie­var­ta­vi­mo klau­si­mas, ži­no­ma, la­bai su­nkus. Kaip ro­do EŽTT pra­kti­ka, vals­ty­bė ga­li leis­ti at­lik­ti abor­tą to­kiais at­ve­jais, ta­čiau ne­pri­va­lo to da­ry­ti, nes mo­ti­nos gy­vy­bei dėl nėš­tu­mo pa­vo­jus ne­ky­la.

Jei klaus­tu­mė­te ma­no nuo­mo­nės, sa­ky­čiau, kad pui­kiai su­pran­tu, jog tai ne­pap­ras­tai su­nki si­tua­ci­ja mo­ti­nai. Ta­čiau stu­di­juo­da­mas ir dirb­da­mas su­ti­kau daug žmo­nių, ku­rie gi­mė po iš­prie­var­ta­vi­mo. Tarp jų – ir la­bai pro­tin­gą, ža­vią mo­te­rį. Ji gi­mė aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, prieš pat pri­imant Abor­tų įsta­ty­mą – tai bu­vo mė­ne­sių klau­si­mas. Tai mo­te­riai pa­si­se­kė – ji gi­mė, vė­liau bu­vo įvai­kin­ta, o ne­se­niai pir­mą kar­tą su­si­ti­ko su ti­krą­ja mo­ti­na.

Ti­krai ga­liu su­pras­ti mo­ters, ku­ri bu­vo iš­prie­var­tau­ta, kan­čią. Ki­ta ver­tus, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad iš to­kio bai­saus įvy­kio ga­li gim­ti kai kas ge­ra. Iš blo­gio taip pat ga­li gim­ti gė­ris – tai po­sa­kis, ku­rį tu­rė­tu­me pri­si­min­ti. O gy­vy­bė vi­sa­da yra gė­ris.

© 2013 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.