Kodėl lobistinės organizacijos taip stengiasi abortą paversti žmogaus teise?  Į šį ir kitus klausimus atsako konferencijos „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“ pranešėjas Gregor Puppinck’as interviu portale lzinios.lt.

• Šaltinis: lzinios.lt

Jei mo­ters, ku­riai ką tik bu­vo at­lik­tas abor­tas, pa­klau­si­te, ar yra lai­min­ga, kad pa­si­nau­do­jo sa­vo tei­se, ji pra­virks. Tai tei­gia Eu­ro­pos Ta­ry­bos (ET) eks­per­tas žmo­gaus tei­sių klau­si­mais, Stras­bū­ro Eu­ro­pos tei­sės ir tei­sin­gu­mo cen­tro di­rek­to­rius dr. Gre­go­ras Pup­pinc­kas. Pa­sak jo, žmo­nės ima su­pras­ti, kad abor­tas yra smur­tas, ta­čiau po­li­ti­nė dis­ku­si­ja šiuo klau­si­mu vis dar la­bai ideo­lo­gi­zuo­ta.

Iš Ka­na­dos ki­lęs G.Pup­pinc­kas, žmo­gaus tei­ses gi­nan­čios or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri tu­ri ste­bė­to­jos sta­tu­są Jung­ti­nių Tau­tų Eko­no­mi­nė­je ir so­cia­li­nė­je ta­ry­bo­je, va­do­vas, da­ly­va­vo Sei­me su­reng­to­je tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Ar ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­ga ne­pa­žei­džia žmo­gaus tei­sių?“ Apie be­si­kei­čian­tį vi­suo­me­nės po­žiū­rį į abor­tus, po iš­prie­var­ta­vi­mo gi­mu­sius vai­kus ir apie tai, kad vals­ty­bė ne­ga­li kra­ty­tis at­sa­ko­my­bės tie­siog pa­siū­ly­da­ma abor­tą – LŽ in­ter­viu su Stras­bū­ro Eu­ro­pos tei­sės ir tei­sin­gu­mo cen­tro di­rek­to­riu­mi dr. Gre­go­ru Pup­pinc­ku.

Nė­ra tei­sės į abortą

– Vil­niu­je ban­dė­te mus įti­kin­ti, kad abor­tų drau­di­mas ne­prieš­ta­rau­tų žmo­gaus tei­sėms. Su­nku tuo pa­ti­kė­ti.

– Su­nku tik dėl da­bar­ti­nės po­li­ti­nės dis­ku­si­jos. Tai pri­klau­so ir nuo ša­lies kon­teks­to – kai ku­rio­se vals­ty­bė­se abor­tai le­ga­li­zuo­ti la­bai se­niai, tad tos vi­suo­me­nės prie jų jau pri­pra­tu­sios. Ki­to­se ša­ly­se abor­tai drau­džia­mi, ir tai ti­krai ne­prieš­ta­rau­ja žmo­gaus tei­sėms. 47 ET na­rių tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas šiuo klau­si­mu ne­pap­ras­tai skir­tin­gas: nuo la­biau­siai abor­tams pa­lan­kaus to­kio­se ša­ly­se kaip Bul­ga­ri­ja ar Šve­di­ja, kur jie at­lie­ka­mi net vė­ly­vais nėš­tu­mo mė­ne­siais, kai kū­di­kis jau ga­lė­tų iš­gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai, iki to­kių vals­ty­bių kaip Ai­ri­ja ar Len­ki­ja, ku­rios ga­ran­tuo­ja ne­gi­mu­sio žmo­gaus gy­vy­bės ap­sau­gą.

Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad 1950 me­tais pri­ėmus Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­ją (EŽTK) abor­tas bu­vo pri­ly­gi­na­mas kri­mi­na­li­niam nu­si­kal­ti­mui vi­so­se de­mo­kra­ti­nė­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, pri­si­jun­gu­sio­se prie šios kon­ven­ci­jos. Pa­dė­tis šiek tiek sky­rė­si tik kai ku­rio­se ko­mu­nis­ti­nė­se ša­ly­se. Ta­čiau Va­ka­rų Eu­ro­po­je abor­tai bu­vo lai­ko­mi nu­si­kal­ti­mu. Iš­im­tis tai­ky­ta tik tais at­ve­jais, kai nėš­tu­mo nu­trau­ki­mas ga­lė­jo iš­gel­bė­ti mo­ters gy­vy­bę. EŽTK taip pat įtvir­tin­ta mo­ti­nos tei­sė į gy­vy­bės ap­sau­gą. Vie­na grės­mių jos gy­vy­bei ga­li bū­ti su­dė­tin­gas nėš­tu­mas, kai dėl jo ky­la rea­lus mir­ties pa­vo­jus. EŽTK už­ti­kri­na mo­ti­nos tei­sę į ap­sau­gą, ir jei ne­įma­no­ma iš­veng­ti nėš­tu­mo nu­trau­ki­mo, jis ga­li bū­ti pa­da­ro­mas. Ta­čiau tai vie­nin­te­lis at­ve­jis, kai EŽTK nu­ma­to tei­sę į abor­tą.

– Taip, bet vie­na yra EŽTK, ki­ta – Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pa­grin­di­nių tei­sių char­ti­ja. Lie­tu­vos Sei­mo tei­si­nin­kai, ver­tin­da­mi įsta­ty­mo pro­jek­tą, ku­riuo sie­kia­ma užd­raus­ti abor­tus, nu­ro­dė, kad tai prieš­ta­rau­tų jos 3 ir 7 straips­niams, ga­ran­tuo­jan­tiems kiek­vie­no žmo­gaus tei­sę į fi­zi­nę ne­lie­čia­my­bę ir pa­gar­bą pri­va­čiam bei šei­mos gy­ve­ni­mui.

– Aiš­kiai pa­sa­ky­ki­me vie­ną da­ly­ką: abor­tų re­gu­lia­vi­mas ne­įei­na į ES kom­pe­ten­ci­jos sri­tį. Šiuo klau­si­mu tu­ri­me ne vie­ną ofi­cia­lią eu­ro­ko­mi­sa­rų dek­la­ra­ci­ją. An­tra, Liuk­sem­bur­go ES Tei­sin­gu­mo Teis­mas nie­ka­da ne­narp­lio­jo by­lų, su­si­ju­sių su abor­tais. Vie­nin­te­lis kar­tas, kai jis svars­tė ne­gi­mu­sių­jų ap­sau­gos klau­si­mą, bu­vo Brust­le prieš „Green­pea­ce“ by­la. Tą­kart teis­mo Di­džio­ji ko­le­gi­ja pa­skel­bė, kad emb­rio­nas tu­ri tei­sę bū­ti sau­go­mas dėl žmo­gaus oru­mo ap­sau­gos ir ne­lie­čia­my­bės. Tai­gi šiuo me­tu ES tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas fak­tiš­kai dar pa­lan­kes­nis ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­gai nei ET Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo (EŽTT) pra­kti­ka. Tie­sa, jis ir­gi yra pri­ta­ręs nuo­mo­nei, kad emb­rio­nas tu­ri tei­sę bū­ti sau­go­mas, ta­čiau Liuk­sem­bur­go teis­mas dar ir aiš­kiai apib­rė­žė, jog žmo­gaus gy­vy­bė pra­si­de­da iš­kart su­si­jun­gus ląs­te­lėms, ku­rios vys­ty­da­mo­si ga­li tap­ti žmo­gu­mi.

Vyks­ta kova

– Jei sa­ko­te, kad žmo­gaus tei­sė į abor­tą ne­eg­zis­tuo­ja, ko­dėl ją taip ar­šiai gi­na įvai­rios žmo­gaus tei­sių or­ga­ni­za­ci­jos?

– Nes yra daug mil­ži­niš­kus fi­nan­si­nius iš­tek­lius val­dan­čių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios sie­kia, kad to­kia „tei­sė“ bū­tų su­kur­ta. Bet kol kas ji ne­įtei­sin­ta, ir tie vei­kė­jai tai pri­pa­žįs­ta. Pa­nag­ri­nė­jus Stras­bū­ro EŽTT by­las tam­pa aki­vaiz­du: šis teis­mas aiš­kiai sa­ko, kad, re­mian­tis Žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­ja, tei­sė į abor­tą ne­eg­zis­tuo­ja. Yra tik tei­sė į gy­vy­bę – tiek mo­ti­nos, tiek ne­gi­mu­sio vai­ko, ir kai ku­riais at­ve­jais šios tei­sės tu­ri bū­ti su­ba­lan­suo­tos. Kai kas ban­dė teig­ti, jog tei­sę į abor­tą ga­li­ma įskai­ty­ti tei­sė­je į svei­ka­tą ar į pri­va­tų gy­ve­ni­mą, bet EŽTT aiš­kiai iš­sa­kė sa­vo nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu. Tei­sė į pa­gar­bą pri­va­čiam gy­ve­ni­mui už­ti­kri­na­ma kon­ven­ci­jos 8 straips­niu, o EŽTT ne kar­tą yra par­eiš­kęs, kad jis ne­ga­li bū­ti in­terp­re­tuo­ja­mas kaip su­tei­kian­tis tei­sę į abor­tą. Tai­gi nei šio­je kon­ven­ci­jo­je, nei ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se ne­įma­no­ma ras­ti jo­kio tei­si­nio pa­grin­do, ku­ris leis­tų už­ti­krin­ti tei­sę į abor­tą. Ži­no­ma, vals­ty­bės sa­vo na­cio­na­li­nė­je tei­sė­je ga­li ją įves­ti. Ta­čiau dau­ge­lis ša­lių vis dėl­to lei­džia abor­tus ne kaip tei­sę, o kaip iš­im­tį. Net Pra­ncū­zi­jo­je jie at­lie­ka­mi tik esant tam ti­kroms są­ly­goms. O jei nėš­tu­mo nu­trau­ki­mas pri­klau­so nuo ka­žin ko­kių są­ly­gų, va­di­na­si, tai nė­ra gry­na tei­sė.

Ta­čiau tie­sa, kad tarp­tau­ti­niu mas­tu vyks­ta ko­va. Vis dėl­to or­ga­ni­za­ci­jų, sie­kian­čių su­kur­ti „tei­sę į abor­tą“, lau­kia ne­men­kas gal­vo­sū­kis – kaip įkom­po­nuo­ti abor­tus į žmo­gaus tei­sių ar­chi­tek­tū­rą, ku­rio­je da­bar jie nie­kaip ne­tel­pa.

– Kal­bant apie abor­tus įdo­mus fak­tas yra tai, kad Lie­tu­vo­je jie bu­vo le­ga­li­zuo­ti 1955 me­tais oku­pa­ci­nio to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo. O štai Va­ka­rų pa­sau­ly­je jų įtei­si­ni­mo te­ko pa­lauk­ti iki pat 8-ojo de­šimt­me­čio, kai ten vi­siš­kai at­sisk­lei­dė li­be­ra­lios idė­jos. Tai­gi le­ga­lūs abor­tai – ko­mu­niz­mo ar li­be­ra­liz­mo ideo­lo­gi­jos pro­duk­tas?

– Yra ma­nan­čių­jų, kad šios ideo­lo­gi­jos ne to­kios ir skir­tin­gos. Abi links­ta į kraš­tu­ti­nu­mus. Ko­mu­niz­mas sie­kia su­telk­ti vis­ką ko­lek­ty­vo ran­ko­se. In­di­vi­do nė­ra, eg­zis­tuo­ja tik ko­lek­ty­vas. Li­be­ra­liz­me ko­lek­ty­vo nė­ra, tik in­di­vi­das, šiuo at­ve­ju – vien mo­ti­na, ig­no­ruo­ja­mas net tė­vas. Svar­bi tam­pa tik vie­no žmo­gaus va­lia. Abu šie kraš­tu­ti­nu­mai – pir­miau­sia, vie­no in­di­vi­do va­lia, ku­ri yra svar­bes­nė nei ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­jan­ti ti­kro­vė; an­tra, ko­lek­ty­vas, ku­rio va­lia ir­gi svar­bes­nė už bet ko­kią ob­jek­ty­vią tvar­ką.

Prob­le­ma yra tai, kad Va­ka­rų Eu­ro­po­je abor­tus tu­ri­me jau 40 me­tų, jūs čia – jau 60 me­tų. Maž­daug 80 proc. abor­tų prie­žas­tis – so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės prob­le­mos. Mo­te­ris ne­tu­ri ga­li­my­bių užau­gin­ti vai­ką, nes jai ky­la su­nku­mų dėl dar­bo, šei­mos, stu­di­jų. Ne­rei­kė­tų mąs­ty­ti apie nėš­tu­mo nu­trau­ki­mą kaip apie abs­trak­čią tei­sę, kaž­ko­kią nau­ją lais­vę. Juk rea­ly­bė to­kia, kad abor­tai yra skaus­mas, jie su­ke­lia trau­mas, iš­ski­ria po­ras, su­nai­ki­na gy­ve­ni­mus.

Ideo­lo­gi­zuo­tas mąstymas

– Ta­čiau ar drau­di­mas iš­spręs­tų prob­le­mą? Juk jo opo­nen­tai pa­brė­žia, kad ai­rės vis tiek va­žiuo­ja nu­trauk­ti nėš­tu­mo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją, len­kės – į Če­ki­ją.

– Tai – ir kul­tū­ros klau­si­mas. Ne­rei­kia gal­vo­ti vien apie drau­di­mą. Vals­ty­bė taip pat tu­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, už­ti­krin­ti dau­giau par­amos mo­te­riai ir šei­mai. Šian­dien vals­ty­bės siū­lo tik abor­tus, ir dar ne­mo­ka­mus. Pra­ncū­zi­jo­je po­žiū­ris toks: „Tu­ri­te prob­le­mą, jū­sų bu­tas per ma­žas, kad ga­lė­tu­mė­te užau­gin­ti vai­ką? Ne­si­rū­pin­ki­te, mes su­mo­kė­si­me už jū­sų abor­tą.“ Vi­sai kaip kai ku­rie vy­rai, ku­rie ma­no, kad at­liks sa­vo par­ei­gą ir iš­si­pirks nuo at­sa­ko­my­bės su­mo­kė­da­mi mer­gi­nai už nėš­tu­mo nu­trau­ki­mą.

Vals­ty­bė ne­tu­ri ma­ny­ti, kad ji ga­li pa­si­trauk­ti nuo at­sa­ko­my­bės tie­siog pa­siū­ly­da­ma abor­tą. Ji pri­va­lo pa­da­ry­ti dau­giau – pri­siim­ti so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes par­ei­gas: sau­go­ti šei­mą ir nėš­čias mo­te­ris tiek iki gim­dy­mo, tiek po jo. Net iš or­ga­ni­za­ci­jų, pa­si­sa­kan­čių už abor­tus, pa­tei­kia­mos sta­tis­ti­kos aiš­kiai ma­ty­ti, kad dau­gu­ma abor­tą pa­si­rin­ku­sių mo­te­rų bū­tų no­rė­ju­sios gim­dy­ti, jei tik bū­tų tu­rė­ju­sios nors šiek tiek ge­res­nes są­ly­gas. Tai­gi šio­je sri­ty­je ga­li­ma dar daug nu­veik­ti. Tie­siog mums rei­kia at­si­kra­ty­ti ideo­lo­gi­zuo­to mąs­ty­mo apie abor­tus kaip apie ka­žin ko­kią ta­ria­mą lais­vę.

– JAV vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ty­ri­mo kom­pa­ni­ja „Gal­lup“ nuo 1996 me­tų klau­sia ame­ri­kie­čių, ar jie pri­ski­ria sa­ve „pro-li­fe“ (pa­si­sa­kan­čiai už ne­gi­mu­sios gy­vy­bės ap­sau­gą) ar „pro-choi­ce“ (pa­si­sa­kan­čiai už mo­ters ga­li­my­bę rink­tis) sto­vyk­lai. 1996-ai­siais pri­ta­rian­tie­ji mo­ters ga­li­my­bei rink­tis su­da­rė dau­gu­mą – jų bu­vo 56 proc., už gy­vy­bę pa­si­sa­kė tik 33 proc. res­pon­den­tų. O šių me­tų duo­me­nys ro­do jau vi­siš­kai ki­to­kią pa­dė­tį. Už gy­vy­bės ap­sau­gą pa­si­sa­ko 48 proc., už mo­ters pa­si­rin­ki­mą – 45 proc. ame­ri­kie­čių. Ar ma­no­te, kad pa­na­šiai ga­li keis­tis ir eu­ro­pie­čių po­žiū­ris į abor­tus?

– Taip, esu tuo ti­kras. Abor­tas vi­sa­da yra ne­žmo­niš­kai skaus­min­ga pa­tir­tis – tai at­si­lie­pia ne tik as­mens, bet ir vi­sos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui. Be to, pa­sta­rai­siais me­tais pa­da­ry­ta ne­ma­ža moks­lo pa­žan­ga emb­rio­lo­gi­jos ir fe­to­me­tri­jos sri­ty­se. Vis dau­giau ži­no­me apie vai­sių, ga­li­me jį pa­ma­ty­ti, iš­girs­ti, ži­no­me, kad jis jau­čia skaus­mą. Taip pat smar­kiai pa­ge­rė­jo vai­siaus gy­vy­bės iš­sau­go­ji­mo ga­li­my­bės. Žmo­nės ima su­pras­ti, kad abor­tas yra smur­tas, tad, ti­kiuo­si, vi­suo­me­nė steng­sis šį smur­tą ap­ri­bo­ti. Ta­čiau kol kas į jį rea­guo­ja­ma ne­tin­ka­mai. To­dėl prob­le­mos, ku­rios kur kas ge­riau ga­lė­tų bū­ti iš­spręs­tos ki­tais bū­dais, vis dar spren­džia­mos ta­ria­mai pa­pras­čiau­sia prie­mo­ne – abor­tu.

Bet yra ir tei­gia­mų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, nau­ja gy­dy­to­jų kar­ta, ne­tu­rin­ti nie­ko bend­ra su 1968-ųjų li­be­ra­lia ideo­lo­gi­ja, tie­siog ne­no­ri da­ry­ti abor­tų.

Tie­sa, kai ku­rios ten­den­ci­jos gąs­di­na. Jau­nos mer­gi­nos ga­li vis leng­viau įsi­gy­ti abor­tą su­ke­lian­čių che­mi­nių pre­pa­ra­tų tie­siog in­ter­ne­tu ir pa­si­da­ry­ti jį vie­nos kur nors tua­le­te. Pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti pen­kio­lik­me­tę, ku­ri pa­sto­ja, ir po ke­lių sa­vai­čių už­si­sa­ko to­kių che­mi­nių me­džia­gų. Pir­miau­sia ky­la di­de­lis pa­vo­jus jos svei­ka­tai. Be to, yra ir ki­ta prob­le­ma – juk bū­da­ma vie­na tua­le­te mer­gi­na ga­li pa­ma­ty­ti tą kū­di­kė­lį. Tai, ko ge­ro, tu­rė­tų bai­sių pa­sek­mių jos psi­chi­kai.

Iš blo­gio ga­li gim­ti gėris

– Sei­mui pa­teik­ta­me Gy­vy­bės pre­na­ta­li­nė­je fa­zė­je ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­te nu­ma­ty­ta iš­im­tis tais at­ve­jais, kai įta­ria­ma, kad kū­di­kis ga­lė­jo bū­ti pra­dė­tas po iš­prie­var­ta­vi­mo. Ar ne­ma­no­te, kad lai­kant pra­dė­tą kū­di­kį žmo­gu­mi, nuo­sek­liau bū­tų ir šiuo at­ve­ju dėl nu­si­kal­ti­mo nu­baus­ti ne jį, o prie­var­tau­to­ją?

– Iš­prie­var­ta­vi­mo klau­si­mas, ži­no­ma, la­bai su­nkus. Kaip ro­do EŽTT pra­kti­ka, vals­ty­bė ga­li leis­ti at­lik­ti abor­tą to­kiais at­ve­jais, ta­čiau ne­pri­va­lo to da­ry­ti, nes mo­ti­nos gy­vy­bei dėl nėš­tu­mo pa­vo­jus ne­ky­la.

Jei klaus­tu­mė­te ma­no nuo­mo­nės, sa­ky­čiau, kad pui­kiai su­pran­tu, jog tai ne­pap­ras­tai su­nki si­tua­ci­ja mo­ti­nai. Ta­čiau stu­di­juo­da­mas ir dirb­da­mas su­ti­kau daug žmo­nių, ku­rie gi­mė po iš­prie­var­ta­vi­mo. Tarp jų – ir la­bai pro­tin­gą, ža­vią mo­te­rį. Ji gi­mė aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, prieš pat pri­imant Abor­tų įsta­ty­mą – tai bu­vo mė­ne­sių klau­si­mas. Tai mo­te­riai pa­si­se­kė – ji gi­mė, vė­liau bu­vo įvai­kin­ta, o ne­se­niai pir­mą kar­tą su­si­ti­ko su ti­krą­ja mo­ti­na.

Ti­krai ga­liu su­pras­ti mo­ters, ku­ri bu­vo iš­prie­var­tau­ta, kan­čią. Ki­ta ver­tus, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad iš to­kio bai­saus įvy­kio ga­li gim­ti kai kas ge­ra. Iš blo­gio taip pat ga­li gim­ti gė­ris – tai po­sa­kis, ku­rį tu­rė­tu­me pri­si­min­ti. O gy­vy­bė vi­sa­da yra gė­ris.