Ramūnas Aušrotas. Įrodyti, kad karalius ne nuogas

Ramūnas Aušrotas. Įrodyti, kad karalius ne nuogas
Teisininkas Ramūnas Aušrotas

 

Įprastai diskusijos dėl teisės akto projekto prasideda, kai jį teisės aktų nustatyta tvarka užregistruojamas teisės aktų registre. Žiniasklaida gauna spaudos pranešimą, suinteresuoti asmenys, užsiprenumeravę teisės aktų registro naujienlaiškį gauna žinutę apie tai, kad jau galima susipažinti su nauju teisės akto projektu, gilintis į aiškinamajame rašte išdėstytus siūlomo teisinio reguliavimo motyvus.

Tačiau partnerystės projekto atveju viskas prasidėjo ne nuo projekto paskelbimo teisės aktų registre, bet nuo iniciatorių suorganizuotos viešųjų ryšių akcijos, kurios tikslas, kaip matyti tiek iš pirminės publikacijos, tiek iš vėlesnių projekto autorių pasisakymų laidose, įrodyti, kad partnerystės institutas nekuria šeimos teisinių santykių.

Sunku apie tai diskutuoti nematant prieš akis nei pačio projekto, nei jo aiškinamojo rašto. Šiuo atveju Partnerystės įstatymas – kaip Godo, kuris turi ateiti, bet nežinia, kada ateis, ir iš esmės net neaišku, kas jis.

Ši strategija pasirinkta ne atsitiktinai. Projekto autoriams yra žinoma, kad didžioji visuomenės dalis (septyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių) nepalaiko partnerystės instituto būtent dėl to, kad jis leidžiančia įteisinti vienos lyties asmenų sąjungas. Tai reiškia, kad mūsų visuomenė suvokia, kad šeima yra ne socialinis konstruktas, bet antropologinis faktas, objektyvi, o ne subjektyvi tikrovė, nepriklausanti nuo kai kurių visuomenės narių įsivaizdavimų apie šeimos santykių prigimtį. Be to, jiems žinoma ir LR Konstitucijos nuostata, jog vienintelis būdas, kaip giminystės ryšiais nesusiję asmenys gali kurti šeimą, yra santuoka.

Tokioje nepalankioje projekto autoriams situacijoje vienintelis būdas yra įrodyti, kad tai kas siūloma nėra šeima. Kitaip tariant, kad karalius yra ne nuogas. Tą jie ir daro, įtikinėdami visuomenę, jog karalius, kai tik jis pasirodys, tikrai bus apsirengęs. Ar tikrai? Ir ką galima pasakyti apie šį būsimą karaliaus pasirodymą?

Iš viešojoje erdvėje pateikiamo partnerystės apibrėžimo akivaizdu, kad bus siekiama įteisinti lyčiai neutralią partnerystę. Tačiau tokios koncepcijos partnerystės įstatymo priėmimas prieštarautų dabartiniam Civiliniam kodeksui, kurio pagrindu ir turi būti priimtas Partnerystės įstatymas. Pagal Civilinio kodekso 3.229 straipsnį, apibrėžiantį partnerystę, partnerystė galima tik tarp vyro ir moters. Taigi, norint įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, reikės kartu keisti šią Civilinio kodekso nuostatą.

Viešojoje erdvėje pateikto aiškinimo, jog partnerystė neva nereguliuos šeimos teisinių santykių nepatvirtina sisteminė teisės aktų analizė. Pirmiausia, Partnerystės įstatymo projektas turi būti parengtas Civilinio kodekso pagrindu, įgyvendinant jo 50 str. f punktą (galima neabejoti, kad taip yra parašyta ir aiškinamajame rašte). O minėtame Civilinio kodekso 3.229, kuriame apibrėžiamas bendrai gyvenančių asmenų gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė), yra sakoma, kad partnerystės tikslas yra asmenų bendras gyvenimas kartu turint tikslą “sukurti šeiminius santykius.”. Net jei partnerystės įstatyme nebus įrašytas šis tikslas, t. y. jis bus sąmoningai nutylėtas (o kad taip ketinama, rodo viešai pateikta partnerystės sąvoka), aiškinant partnerystės instituto esmę, visada bus galima pasiremti šiuo Civilinio kodekso straipsniu. Valstybėje negali būti dviejų skirtingų partnerystės institutų, kaip ir negali būti teisės aktų nesuderinamumo. Be to, nuostatos reguliuojančios partnerystę yra Civilinio kodekso III knygoje, kuri reguliuoja šeimos teisinius santykius. Jei projekto autoriai tikrai ketintų sukurti partnerystės institutą, kuris nekuria šeimos teisinių santykių, jie kartu teiktų Civilinio kodekso pakeitimo projektą, kuriuo iš III knygos braukiamos partnerystę, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdą reguliuojančios teisės normos. Neabejoju, kad tokio projekto partnerystės įstatymo autoriai neregistruos. O tai reikš tik viena: norima įvesti partnerystės institutą, kuris KURIA šeimos teisinius santykius.

Teisiniu požiūriu, iš esmės tie patys teisiniai santykiai negali būti reguliuojami skirtingai, kitaip tariant, negali skirtis jų teisių ir pareigų apimtis. Priėmus partnerystės įstatymą, atsiras du teisiniai institutai (santuoka ir partnerystė), kurie iš esmės reguliuoja tuos pačius teisinius santykius, tačiau turi skirtingą teisių ir pareigų apimtį. Todėl priėmus Partnerystės įstatymą, yra tik laiko klausimas, kada turėsime skundą teisme ir kada Konstitucinį Teismą pasieks byla dėl skirtingos partnerių ir sutuoktinių teisių ir pareigų apimties. Būtent tokiu būdu – per teismų sprendimus – ir vyksta partnerystės prilyginimas santuokos pagrindu kuriamai šeimai ir Vakarų šalyse, o atitinkamo įstatymo ir (ar) Konstitucijos pakeitimas seka po to. Pavyzdžiui, Austrijoje tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų poroms 2019 m. buvo suteikta teisė pasirinkti registruotą partnerystę ar santuoką po to, kai Konstitucinis teismas nutarė, jog kurios nors iš šių teisių suteikimas vien tik tos pačios lyties arba skirtingų lyčių asmenims yra diskriminacinis.

Galiausiai, kadangi teisiniu požiūriu nėra jokios būtinybės turėti du tuos pačius teisinius santykius reguliuojančius teisės institutus, partnerystės institutas nunyks, kaip nebereikalingas, išsireikalavus vienos lyties asmenų santuokų. Taip jau įvyko Airijoje, kur 2015 m. referendumo būdu įteisinus vienos lyties asmenų santuokas, buvo atitinkamai pakeistas Santuokos įstatymas, o civilinės partnerystės galimybė buvo panaikinta. Taip įvyko Danijoje, kur 2012 m. priėmus Santuokos sudarymo ir nutraukimo įstatymo papildymą, registruota partnerystė galėjo būti pakeista į santuoką, tačiau naujų registruotų partnerystės santykių tos pačios lyties asmenims nebeleidžiama registruoti (partnerystės, sudarytos iki įstatymo įsigaliojimo lieka galioti). Tas pats teisinio reguliavimo būdas pritaikytas ir Vokietijoje, kur 2017 m. pakeitus Registruotos partnerystės įstatymą ir įsigaliojus tos pačios lyties asmenų santuokas įtvirtinusiam įstatymui, naujų partnerystės santykių nebegalima registruoti.

Yra teigiama, kad vienos lyties partnerystei nebus taikomos vaiko kilmės nustatymą reguliuojančios teisės normos, o įsivaikinimo teisė garantuojama tik susituokusioms poroms. Tai, kad vietoje trijų žingsnių ketinama padaryti du, vargu ar yra didelė malonė konservatyviai visuomenės daugumai. O jei ir malonė, tai jos vertė abejotina, žinant, kad pagal pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str., teisę į pagalbinį apvaisinimą turi ir partneriai nepriklausomai nuo lyties (galiotų vienos lyties moterų partnerystės atveju), o pagal to paties įstatymo 12 str. asmenys, pasirašę informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, laikomi vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo, tėvais pagal įstatymą. Tokiu atveju, klabant apie vienalytę porą, iškiltų Gimdytojo 1 ir Gimdytojo 2 klausimas. Taip pat reikia pastebėti, kad dabartinis civilinis kodeksas leidžia įsivaikinti ir vienam asmeniui. CK 3.210 str. 2 d. norma leidžia išimtiniais atvejais įvaikinti ir nesusituokusiam asmeniui. Taigi, teorinė galimybė vaiką įsivaikinti de facto partnerystėje gyvenančiam homoseksualiam asmeniui yra jau dabar. Taigi, teiginys, kad vienos lyties partneriai negalės auginti įvaikio, teisingas tik iš dalies. Nebus galimas tik abiejų partnerių to paties vaiko įvaikinimas (bendras įvaikinimas).

Beje, įvykdžius vadinamąją vaiko teisių reformą atsirado vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų teisinis institutas, pagal kurį iš nesaugios aplinkos paimtas vaikas yra patikimas budinčiam globotoju. Budinčiu globotoju pagal Socialinių paslaugų įstatymą gali tapti bet kuris fizinis asmuo, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymus ir budinčių globotojų konsultavimo kursus ir pasirašęs paslaugų teikimo sutartį su globos centru, bei atitinkantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse globėjui (rūpintojui) keliamus reikalavimus –  turintis tam reikalingas moralines, psichines savybes, bei galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas (pasirūpinti vaiku). Toks teisinis reguliavimas neužkerta galimybės budinčiu globotoju būti ir su tos pačios lyties asmeniu gyvenančiam asmeniui, o praktikoje tokių atvejų – kai vaikas yra laikinai prižiūrimas faktinėje vienos lyties asmenų partnerystėje – tikrai yra.

Galiausiai, šie –  vaiko kilmės pripažinimo, vaiko globos teisėtumo ir abiejų partnerių įsivaikinimo klausimai taps tuo esminiu skirtumu, kuo partnerystė teisine prasme skirsis nuo santuokos, ir būtent ieškinys šiais klausimais taps pagrindu siekiant suvienodinti skirtingą, vadinasi – diskriminacinį – partnerių ir sutuoktinių teisinį statusą. Taigi, šis klausimas bus paliktas išspręsti Konstituciniam Teismui, kurio sprendimai, kaip žinia, nėra keičiami.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad partnerystės įstatymas yra trijų žingsnių – skirtingų lyčių partnerystė – vienos lyties partnerystė – santuoka – schema. Ją galima įgyvendinti skirtingais būdais: pirmiausia darant vieną, po to kitus žingsnius, Arba galima daryti du (kaip siūloma aptariamo Partnerystės projekto atveju), trečią paliekant ateičiai. Vakarų praktika rodo, kad čia svarbiausias yra pirmasis žingsnis, nes partnerystės kaip teisinio instituto įteisinimui (įstatymo priėmimui) pirmiausia reikia politinės valios. Antras ar trečias žingsniai jau galimi ir nesant politinės valios, t. y. teisminio bylinėjimosi būdu. Todėl taip svarbu yra, bent šiame etape, kad tauta bei jos atstovai laikinai patikėtų, jog karalius yra ne nuogas.

 

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.