Tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą

Tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą
Teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė

 

Moterys gali pasiekti ir pralenkti vyrus įvairiose profesinėse ir visuomeninėse srityse. Tačiau vyrai niekada negalės to, ką gali moteris – savo kūne išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują žmogų. Tai esminis moteriškumo aspektas, kuriuo moteris skiriasi nuo vyro ir neabejotinai yra viršesnė už vyrą. Nei verslas, nei politika, nei mokslas, nei kita veikla niekada nepasieks šio moters pašaukimo svarbos ir didingumo.

Paradoksalu, kad būtent feministės – moterų gynėjos – mus siekia iš šio pašaukimo išvaduoti. Moterys gąsdinamos nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros „vergija“ ir propaguojamos išsivadavimo priemonės: kontracepcija, o jai nesuveikus – abortas.

Moterų išsilaisvinimo simboliu tapo moteriškumo esmę neigianti kova – kova už teisę į abortą. Šios teisės reikalaujama aršiai ir garsiai, bet ar tokie reikalavimai yra pagrįsti privalomais žmogaus teises įtvirtinančiais dokumentais?

 

Aborto reguliavimas Lietuvos teisėje

LR Konstitucijos 18 str. skelbia, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. LR Konstitucinis teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse.“

Mūsų Konstitucija remiasi prigimtinių žmogaus teisių teorija. Ši teorija teigia, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės priklauso visiems žmonėms, yra neatimamos ir nesiejamos nei su valstybe, nei jos teritorija. Valstybė prigimtinių teisių nesuteikia, bet turi pareigą jas užtikrinti.

Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, kai susijungia kiaušialąstė ir spermatozoidas: susiformuoja naujas žmogaus organizmas, kuris toliau auga, bręsta, o vėliau sensta ir miršta. Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri  augimo, vystymosi metu po truputį skleidžiasi. Regis, neturėtų kilti abejonių, kad tol, kol yra gyvas (nuo apvaisinimo momento iki mirties), žmogus turi ir prigimtinę teisė į gyvybę. Tačiau realiai žmogaus teisė į gyvybę iki gimimo Lietuvoje nėra saugoma.

LR Konstitucijos 19 str. skelbia, kad “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad „kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“.  Be to, nei vienas Lietuvos įstatymas nenumato teisės į abortą. Tačiau mūsų šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50., kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Aišku, kad šis įsakymas nepripažįsta teisės į gyvybę iki žmogaus gimimo, nes leidžia moters pageidavimu nutraukti nėštumą iki 12 savaitės, o su tam tikromis indikacijomis – ir ilgiau.

Ir vis dėlto toks įsakymas negali atimti iš dar negimusio žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę. Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Svarbi problema, susijusi su nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka Lietuvoje, yra ta, kad ji reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu – ministro įsakymu. Vengrijos Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja Konstitucijai. Lietuvoje tokiai problemos sprendimo eigai trukdo formalios kliūtys – ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją. Jau kelis dešimtmečius teisė į gyvybę iki gimimo lieka savotiško neapibrėžtumo būsenoje.

 

Abortas Europos teisėje

Kaip ir LR Konstitucijoje, taip ir Lietuvai privalomose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. teigia, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Klausimas, nuo kada ši teisė yra saugoma?

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių vertinimų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. EŽTT taip pat pažymėjo, jog „žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.

Taigi nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įsakmiai neįpareigoja saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia. EŽTT pabrėžia, kad tokia apsauga gali būti reikalinga. Juolab, kad Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi. Todėl, netgi jei EŽTT išaiškintų, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. gina tik gimusių asmenų teisę į gyvybę, tai nepaneigtų valstybių galimybės saugoti žmogaus gyvybę ir iki gimimo.

Nors teisėje yra tam tikras neapibrėžtumas dėl teisės į gyvybę iki gimimo apsaugos, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad nei viena Lietuvai privaloma tarptautinė sutartis nenumato teisės į abortą. Šioje vietoje aborto šalininkai atsako, kad teisė į abortą yra teisės į privatų gyvenimą dalis, kurią saugo, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnis. Tačiau tokią interpretaciją paneigia EŽTT praktika. Byloje Bruggemann and Scheuten v Germany EŽTT pasisakė, kad “8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas”; byloje A.,B., and C. v. Ireland EŽTT nurodė, kad “Konvencijos 8 str. negali būti <…> aiškinamas kaip suteikiantis teisę į abortą”.

 

Mamos ir vaiko teisės negali prieštarauti viena kitai

Teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Turint omenyje tai, kad dažniausiai moterys nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, feminisčių kova už laisvę pasirinkti abortą yra netiesioginis vyrų „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta guls ant moterų pečių.

Sudėtingoje situacijoje atsidūrusi nėščia moteris yra linkusi užsimerkti prieš šokdama į ugnį – aklai ir greitai nuspręsti, kaip pasielgti su savo ir ne savo gyvenimu. Tačiau jeigu ji gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau ir geresnių pasirinkimų, kurie suteiktų galimybę išpildyti prigimtinį pašaukimą motinystei. Todėl vietoj aršių kovų tarp teisės į gyvybė ir teisės į abortą šalininkų, verčiau telktume jėgas tam, kad iš tiesų pagerintume moterų padėti: suteikiant joms reikalingas psichologo konsultacijas; nustatant, ar nėra agresoriaus, kuris verčia darytis abortą; informuojant apie krizinio nėštumo centrus, teikiančius materialine ir kitokią pagalbą; užtikrinant aiškų, pilną, teisingą ir tikrai laisvą informuotą sutikimą ir kt. Palaikymas ir pagalba krizinio nėštumo metu gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011).

Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės – jos negali viena kitai prieštarauti. Valstybė neapsaugos mamos per „teisę“ sunaikinti jos įsčiose augantį vaiką. Valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko teisės į gyvybę, saugodama ją prieš mamos valią. Kaip rašo D.Reardon, „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai – tai rūpintis mama.“

 

 

 

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.