Šiuo metu LR Seime yra svarstoma nauja Pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakcija. Nors akivaizdu, jog pagalbinio apvaisinimo klausimai kelia daug moralinių ir etinių klausimų, diskusijos etinė dimensija yra skurdoka. Argumentai neretai suvedami į vieną pagrindinę mintį – moters ar poros teisę turėti vaikų.

Toks požiūris, nors ir suprantamas, neišsemia visų moralinių klausimų, kuriuos kelia pagalbinio apvaisinimo praktika. Juk kalbama ne tik apie suaugusiųjų norus, interesus ar lūkesčius. Kalbama ir apie vaiką, kuris gali būti pradėtas šiomis technologijomis, apie embrionus, kurių likimas tampa medicininių sprendimų objektu, apie intervencijas į moters organizmą, apie donorystę, surogaciją ir kitas praktikas, kurios vienose valstybėse leidžiamos, o kitose ribojamos būtent dėl etinių priežasčių. Todėl svarstant naują teisinį reguliavimą reikalinga platesnė etinė perspektyva.

Technokratinė paradigma

Praeitą savaitę buvo pristatyta pirmoji popiežiaus Leono XIV enciklika „Magnifica humanitas“, skirta dirbtiniam intelektui. Joje ataidi viena pagrindinių popiežiaus Pranciškaus ekologinės enciklikos „Laudato Si“ minčių apie paraginimą žmonijai keisti mąstymą, vaduotis iš technokratinės paradigmos.

Techninis santykis su pasauliu – tai ne vien išmoningas mašinų valdymas, bet būdas žiūrėjimo į daiktus, gyvybę, kitus žmones ir į save patį. Nors šį mąstymą įgalino (tebe)vykstanti mokslo ir technikos pažanga, jos šaknys glūdi kitur – materialistinėje pasaulėžiūroje, linkusioje sudaiktinti žmogų. Šį mąstymo būdą geriausiai atskleidžia požiūris į žmogaus gyvybę ir santykiui su ja išreikšti naudojamos sąvokos. Pavyzdžiui, prokreacija, natūralus procesas, būdingas žmogui kaip kūniškai ir dvasiškai būtybei, čia virsta reprodukcija, t. y. atgaminimu, t. y. technologinio proceso rūšimi. Juk jei žmogus yra tik materija, tai juk nėra jokio skirtumo, kokiu būdu jis yra pagaminamas: natūraliai ar mėgintuvėlyje?

Technokratine paradigma yra paremtas ir šiuo metu Lietuvoje svarstomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, kuriame tiek į žmogaus embrioną, tiek į vaiką, tiek į vyrą (spermos donorą) žiūrima kaip į priemonę tikslui pasiekti, kaip į techninį klausimą, kurį galima išspręsti. Etikoje tai vadinama instrumentiniu požiūriu į žmogų. Immanuelis Kantas tvirtino, jog taip žiūrint į žmogų, jis yra sudaiktinamas, o jį sudaiktinant yra atimamas jo orumas.

Daiktu šiame įstatyme pirmiausia tampa žmogaus embrionas. Jį sukūrus vertinama jo kokybė, jis rūšiuojamas: netinkamu laikomas embrionas sunaikinamas, tinkamu – panaudojamas, perteklinis – užšaldomas, o vėliau neretai sunaikinamas. Senovės Spartoje panašiu principu buvo atrinkinėjami jau gimę vaikai. Šiuolaikinės technologijos leidžia tokią atranką perkelti į pačią žmogaus gyvybės pradžią.

Daiktu šiame reguliavime tampa ir vyras, kurio vaidmuo redukuojamas iki biologinės medžiagos tiekėjo funkcijos. Jo dalyvavimas gyvybės pradėjime suvokiamas pirmiausia techniniu aspektu, o tėvystės matmuo tampa antraeilis ar apskritai nereikalingas.

Galiausiai, daiktinimo logika paliečia ir moters kūną. Jis tampa medicininių intervencijų objektu, kurio reprodukcinės funkcijos hormonine stimuliacija intensyvinamos tiek, kiek reikia procedūros sėkmei užtikrinti. Tokiu būdu moters vaisingumas pradedamas vertinti ne kaip integrali jos asmens dalis, bet kaip biologinis išteklius, skirtas pageidaujamam rezultatui – vaiko gimimui – pasiekti.

Etinės apsaugos disproporcija

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra specifinis tuo, jog turi ne vieną, o kelis subjektus. Jo subjektas yra ne tik moteris (pora), bet ir žmogaus embrionas bei pagalbinio apvaisinimo metu pradėtas vaikas.

Kai teisinio reguliavimo srityje susikryžiuoja skirtingi interesai, yra privalu ieškoti interesų balanso. Lygiai taip pat ir etika įpareigoja užtikrinti kuo didesnę visų suinteresuotų šalių interesų apsaugą. Šio įstatymo atveju, yra labai akivaizdu, jog moters interesas susilaukti vaikų yra tenkinamas visų kitų interesų – žmogaus embriono, pradėto vaiko ir net vaiko tėvo – sąskaita. Ir tai yra neteisinga.

Žvelgdami į Pagalbinio apvaisinimo įstatymo gyvavimo istoriją matome vis didesnę skirtingų įstatymo subjektų etinės apsaugos disproporciją. Per keturiolika metų, kada buvo priimtas ir keičiamas įstatymas, ši disproporcija vis didėjo.

Iš pradžių, siekiant sumažinti procedūros kainą ir padidinti jos efektyvumą, buvo sudaryta galimybė kurti perteklinius embrionus: dalį jų panaudoti pagalbiniam apvaisinimui, o kitus užšaldyti.

Vėliau, remiantis iš esmės tuo pačiu ekonominiu argumentu, buvo nuspręsta embrionus saugoti tik ribotą laiką, taip sukuriant prielaidas jų sunaikinimui pasibaigus nustatytam terminui (taip įteisinta embrionų redukcija).

Dabartiniu įstatymo projektu yra siekiama įteisinti embrionų genetinę atranką: negyvybingus ir galimų genetinių sutrikimų ar kitų ligos požymių turinčius žmogaus embrionus bus galima naikinti iš karto, nelaukiant dvejų metų termino. Tai yra eugenikos įteisinimas – embrionų atrankos kriterijumi tampa jų genetinės savybės ir numatoma sveikatos būklė. Šiuo aspektu iš esmės etiška buvo tik pirmoji Pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakcija, numačiusi, jog galima sukurti embrionų tik tiek, kiek reikia moters pagalbiniam apvaisinimui, ir nustačiusi pareigą juos visus perkelti į moters gimdą. Toks reguliavimas buvo grindžiamas principu, kad nė vienas sukurtas žmogaus embrionas neturėtų tapti perteklinis ar būti vertinamas kaip disponavimo objektas.

Slidaus šlaito efektas

Atrodo, jog pagalbiniam apvaisinimui, kaip ir eutanazijai, būdingas vadinamasis „slidaus šlaito“ (angl. slippery slope) efektas.

Kaip žinoma, eutanazijos įteisinimas Vakarų valstybėse buvo grindžiamas argumentu, kad ja galės pasinaudoti tik pilnamečiai ir veiksnūs asmenys, sergantys mirtina liga ir kenčiantys nepakeliamą skausmą. Tačiau legalizavus eutanaziją šie kriterijai pradėjo keistis. Pirmiausia buvo atsisakyta reikalavimo sirgti mirtina liga, vėliau paaiškėjo, kad pacientui nebūtina kęsti nepakeliamo skausmo, o šiandien kai kuriose šalyse eutanazija taikoma ir nesant veiksnumo patvirtinimo reikalavimo, net nepilnamečiams. Taip į šalį buvo nustumtas vienas svarbiausių medicinos etikos principų – laisvas ir informuotas paciento sutikimas.

Akivaizdu, kad net ir priėmus šį įstatymą tokį, kokį pateikė Sveikatos apsaugos ministerija, diskusija tuo nesibaigs. Jau dabar yra pateikta pasiūlymų, kuriais siekiama dar labiau išplėsti įstatymo taikymo sritį. Liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir socialdemokratė Birutė Vėsaitė siūlo įteisinti vadinamąjį social freezing – žmogaus embrionų kūrimą ir jų užšaldymą siekiant pagalbinį apvaisinimą atlikti ateityje. Šios procedūros nereikėtų painioti su vaisingumo išsaugojimo paslaugomis, kai vyriškos ar moteriškos lytinės ląstelės šaldomos tais atvejais, kai pagrįstai manoma, jog dėl ligos ar jos gydymo žmogus gali prarasti vaisingumą.

Social freezing motyvas yra ne sveikatos apsauga, bet socialinis patogumas ir siekis atitolinti biologinio laikrodžio ribas. Tokios praktikos rezultatas – dar didesnė žmogaus embriono instrumentalizacija, kai jis tampa ne gydymo proceso dalimi, o priemone ateities planams įgyvendinti.

Nežalingumo ir atsargumo principai

Pagalbinio apvaisinimo procedūros yra susijusios su reikšmingomis intervencijomis į moters organizmą – kiaušidžių stimuliacija, hormoniniu gydymu, kiaušialąsčių paėmimu ir kitomis medicininėmis procedūromis, kurios gali turėti trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių sveikatai. Dėl šios priežasties pagalbinis apvaisinimas turėtų būti taikomas laikantis pamatinių medicinos etikos principų – nežalingumo (lot. primum non nocere) ir atsargumo.

Nežalingumo principas reikalauja pacientą gydyti taip, kad būtų taikoma kuo mažiau ir kuo mažiau invazinių intervencijų. Medicininė priemonė turi būti proporcinga problemai ir pasirenkama tik tuomet, kai mažiau rizikingi gydymo būdai nepasiekia tikslo. Pagalbinio apvaisinimo atveju, tai reikštų, kad jis turėtų būti taikomas tik išnaudojus galimybes nustatyti ir gydyti nevaisingumo priežastis bei atkurti natūralų vaisingumą. Atsargumo principas, savo ruožtu, ragina susilaikyti nuo intervencijų tais atvejais, kai ligos priežastys nėra pakankamai aiškios arba kai nėra iki galo išnaudotos diagnostikos galimybės.

Formaliai tokia logika yra įtvirtinta ir Lietuvos Pagalbinio apvaisinimo įstatyme, kuriame numatyta, kad pagalbinis apvaisinimas taikomas tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti kitais būdais. Tačiau praktikoje šis principas ne visada nuosekliai įgyvendinamas. Tyrimai rodo, kad maždaug ketvirtadaliu nevaisingumo atvejų nenustatoma nei moters, nei vyro nevaisingumo priežasties – diagnozuojamas vadinamasis neaiškios kilmės nevaisingumas. Tokiais atvejais, Lietuvoje galiojančios diagnostikos ir gydymo metodikos automatiškai nukreipia poras į pagalbinio apvaisinimo procedūras.

Kyla klausimas: ar toks algoritmas visada atitinka atsargumo principą? Jei nevaisingumo priežastis nėra nustatyta, logiška pirmiausia siekti ją išsiaiškinti, o ne iš karto pereiti prie technologinių sprendimų, apeinančių pačią problemą. Dabartinėse metodikose mažai dėmesio skiriama vaisingumo pažinimo metodams, kurie gali padėti tiksliau įvertinti moters ciklą, hormonų veiklą ar nustatyti vaisingumą trikdančius veiksnius. Todėl dalis porų gali nepasinaudoti visomis diagnostikos ir gydymo galimybėmis prieš pradėdamos sudėtingas ir brangias pagalbinio apvaisinimo procedūras.

Šalyse, kuriose natūralaus vaisingumo atkūrimo paslaugos yra labiau išplėtotos, gydytojai neretai susiduria su poromis, kurios jau yra išbandžiusios pagalbinį apvaisinimą, tačiau nesulaukusios rezultato kreipiasi dėl išsamesnio nevaisingumo priežasčių ištyrimo. Ne viena jų tik tuomet sužino apie sveikatos sutrikimus, kurie galėjo būti diagnozuoti ir gydomi anksčiau. Todėl sveikatos priežiūros sistemoje, vadovaujantis nežalingumo principu, pirmiausia turėtų būti plėtojamos vaisingumo atkūrimo paslaugos, diagnostikos galimybės ir specialistų rengimas šioje srityje. Pagalbinis apvaisinimas turėtų išlikti svarbia medicinos priemone, tačiau būti taikomas tada, kai iš tiesų tampa būtinas.

Teisė gimti?

Kartais ginant pagalbinio apvaisinimo plėtrą teigiama, kad ribojant tokias paslaugas būsimi vaikai netenka galimybės gimti. Tokį argumentą galima aptikti ir kai kuriuose sekuliarios bioetikos tekstuose: esą pagalbinis apvaisinimas leidžia atsirasti naujiems žmonėms, todėl atitinka medicinos etikos principą bona facere – daryti gera.

Iš pirmo žvilgsnio, šis argumentas atrodo patrauklus, tačiau jame slypi rimta filosofinė problema. Kam tiksliai daromas gėris? Kas yra tas subjektas, kurio teisė ar interesas čia ginamas? Jei kalbame apie asmenį, kuris dar neegzistuoja, sunku suprasti, kokia prasme jis gali turėti teises arba reikalavimus. Juk teisės paprastai priklauso tam, kas jau yra, o ne tam, kas galbūt kada nors bus.

Štai kodėl teiginys apie „teisę gimti“ dažnai skamba keistai. Jis tarsi numano, kad egzistuoja kažkokie būsimi asmenys, laukiantys progos ateiti į pasaulį, ir kad mūsų pareiga yra suteikti jiems tokią galimybę. Tačiau klasikinėje filosofijoje žmogus nėra suprantamas kaip iš anksto egzistuojanti sąmonė ar siela, kuri vėliau gauna kūną. Tokia prielaida veikiau primena dualistinę žmogaus sampratą, kurioje asmuo ir kūnas yra du atskiri dalykai.

Tiek Aristotelio ir Tomo Akviniečio tradicijoje, tiek daugelyje šiuolaikinių personalistinių koncepcijų žmogus yra suvokiamas kaip kūniškos ir dvasinės tikrovės vienovė. Asmuo nepradeda egzistuoti kažkur anapus ir tik paskui „apsigyvena“ kūne. Todėl kalbėti apie neegzistuojančio asmens teisę gimti yra filosofiškai problemiška. Negalima pažeisti teisės to, kurio dar nėra.

Paradoksalu, kad ši argumentacija dažnai remiasi teisėmis būtent ten, kur subjekto dar nėra, tačiau tampa daug mažiau tikra tada, kai kalbama apie subjektą, kuris jau egzistuoja biologine ir žmogiškąja prasme. Jei teigiama, kad neegzistuojantis žmogus turi teisę gimti, kyla klausimas, kodėl tokia pati teisė nėra savaime pripažįstama embrionui ar vaisiui, kuris jau egzistuoja kaip individuali žmogaus gyvybė? Tuomet susiduriame su keista situacija: teisės suteikiamos tam, kuris dar neegzistuoja, tačiau jos tampa ginčytinos tam, kuris jau yra.

Dėl šios priežasties diskusijoje apie pagalbinį apvaisinimą reikėtų atsargiai vartoti „teisės gimti“ sąvoką. Ji gali atrodyti humaniška ir jautri, tačiau dažnai slepia neišspręstus klausimus apie tai, kas yra žmogus, kada prasideda asmens egzistavimas ir kam iš tikrųjų priklauso teisės. Prieš kalbėdami apie neegzistuojančių asmenų teises, turėtume aiškiai atsakyti, kokį statusą suteikiame tiems žmonėms, kurie jau egzistuoja ankstyviausiose savo vystymosi stadijose.

Teisė susilaukti vaikų

Pagalbinio apvaisinimo plėtros šalininkai dažnai remiasi dviem argumentais. Pirmasis – demografinis: teigiama, kad sudarius daugiau galimybių pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu visuomenėje gims daugiau vaikų. Sparčiai mažėjančio gimstamumo ir demografinės krizės akivaizdoje šis argumentas daugeliui skamba įtikinamai. Antrasis argumentas grindžiamas individo teisėmis – kalbama apie moters ar poros teisę susilaukti vaikų.

Diskurse apie teisę susilaukti vaikų galima sutikti dvi kraštutines pozicijas. Pronatalistinis požiūris linkęs manyti, kad egzistuoja beveik absoliuti moralinė teisė turėti vaikų, iš kurios išplaukia ir pozityvus gimdymo vertinimas. Antinatalistinis požiūris, priešingai, neigia tokią teisę ir pabrėžia priežastis, dėl kurių naujos gyvybės pradėjimas esą turėtų būti ribojamas ar net laikomas problemišku – nuo klimato kaitos iki būsimo žmogaus galimos kančios.

Paradoksalu, kad viešojoje erdvėje neretai pasitaiko atvejų, kai tie patys politiniai ir ideologiniai sluoksniai, kurie viename kontekste skeptiškai vertina kalbėjimą apie teisę turėti vaikų, kitame kontekste ima remtis beveik absoliučios teisės susilaukti vaikų argumentu. Kai diskutuojama apie pagalbinį apvaisinimą, akcentuojama individo teisė bet kokiomis prieinamomis priemonėmis tapti tėvais. Tačiau kitoje, pvz. nėštumo nutraukimo situacijoje, yra argumentuojama priešingai.

Abu kraštutinumai remiasi klaidinga prielaida. Nėra nei absoliučios moralinės teisės susilaukti vaikų, nėra ir absoliučios moralinės pareigos susilaikyti nuo gimdymo. Vaiko pradėjimas nėra teisės realizavimas ta pačia prasme, kaip nuosavybės įgijimas ar paslaugos gavimas. Vaikas nėra objektas, kurį žmogus gali pagrįstai reikalauti gauti. Lygiai taip pat naujos gyvybės atsiradimas negali būti vertinamas vien per pareigos negimdyti prizmę.

Vaikų susilaukimas pirmiausia yra laisvas žmogaus apsisprendimas, kuris savo prigimtimi artimesnis dovanojimui nei teisės įgyvendinimui. Būtent šio dovanos matmens dažnai trūksta diskusijose apie pagalbinį apvaisinimą. Dovanos perspektyva keičia klausimo formulavimą. Tuomet svarbiausias tampa ne klausimas, ar aš turiu teisę susilaukti vaiko bet kokia kaina, bet klausimas, kokius padarinius mano sprendimai turės kitam žmogui. Dėmesio centre atsiduria ne suaugusiojo pageidavimas, o būsimo vaiko gerovė, jo teisės ir interesai. Tik tokioje perspektyvoje galima visapusiškai vertinti pagalbinio apvaisinimo praktiką ir jos moralines ribas.

© 2026, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.