Prigimtinių žmogaus teisių samprata
Galbūt viena iš mažiausiai šiuo metu prisimenamų LR Konstitucijos nuostatų yra įrašyta 18 straipsnyje, kuris sako, jog “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”. Ši nuostata grindžia, jog Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių, Konstitucija remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių žmogaus teisių samprata, kuri, be kitų dalykų, reiškia, kad pagrindinės žmogaus teisės nėra iš visuomenės susitarimo, bet iš nekeičiamos žmogaus prigimties kylantis dalykas.
Prigimtinių žmogaus teisių samprata buvo suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. [1] Ji išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos prigimties. Todėl deklaracijos1 straipsnyje sakoma, jog “visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis”. Tarptautinė bendruomenė, atsižvelgdama į neseną istorinę patirtį, matė būtinybę užtikrinti, jog žmogaus teises nuo valstybės piktnaudžiavimo saugotų įstatymo galia.
Remiantis Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta prigimtinių žmogaus teisių samprata, buvo suformuluotos ir būsimos Lietuvos Konstitucijos nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teises ir jų apsaugą. Jas lietuvių tauta priėmė 1992 m. referendume.
Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis
LR Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne[2], jos egzistuoja ipso facto (kaip tokios).[3]
Kitaip tariant, pagrindinės žmogaus teisės yra būtent tokios, kokios yra ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Valstybė jų nesuteikia, ji gali jas tik pripažinti, bet negali jų atimti ar paneigti.
Būtent todėl, kad pagrindinės žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Ir taip pat tai reiškia, kad niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra. Kitaip tariant, valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti prigimtinių žmogaus teisių turinio arba jį plėsti išeinant iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis.
Remiantis prigimtinių žmogaus teisių samprata, Europos žmogaus teisių teismas byloje Priti prieš Jungtinę Karalystę (Pretty vs. JK, 2002), įvardino, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija numato tik teisę į gyvybę, bet nenumato teisės į mirtį. Beje, analogiškai išaiškino ir JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Dobs prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization, 2022), konstatavęs, jog JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą.[4]
Prigimtinis šeimos instituto pobūdis
LR Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata jog “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” galioja ne kuriai nors vienai LR Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei (pvz. teisei į gyvybę)[5], bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms[6], kurios apima ir Konstitucijos 38 str. įtvirtintas santuokos ir šeimos teises.
Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį, arba natūralų[7], žmogaus teisės į santuoką ir šeimą pobūdį. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisų pakto 23 straipsnis sako, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisų pakto 10 straipsnyje.[8]
Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje išreiškiami konstitucinių principų forma[9]. Lyčių papildomumo principas yra vienas pagrindinių prigimtinės šeimos institutą apibūdinančių principų, taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas. Dar visai neseniai tiek Europos Žmogaus teisių teismo[10], tiek Vakarų Europos nacionalinių teismų[11] praktikoje jis buvo siejamas su fundamentalia tėvystės (motinystės) galimybe. Tačiau prigimtinės šeimos esmei neturi jokios įtakos tai, ar sutuoktiniai gali ar nori turėti vaikų. Sistemiškai žiūrint, tėvystės bei motinystės papildomumas yra ne kas kita, kaip lyčių papildomumo principo tąsa. Tai viena iš svarbiausių (todėl įstatymuose įtvirtinta), bet ne vienintelė, lyčių papildomumo realizacijos forma.
Prigimtinis šeimos instituto pobūdis Konstitucijoje pasireiškia tuo, kad šeima kuriama tarp vyro ir moters ne tik santuokos, bet ir tėvystės bei motinystės būdu. Prigimtinį šeimos instituto pobūdį, t.y. saistomą vyro ir moters papildomumo bei monogamijos principais, pripažino ir LR Konstitucinis teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Sakydamas, kad “konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas”, jis kalbėjo apie vyro ir moters santykių pagrindu atsirandančius šeimos teisinių santykių turinį.[12]
Ar šeima neutrali lyčiai?
2019 m. sausio 11 d. Konstitucinis Teismas savo nutarime išaiškino, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Daug kam kyla klausimas, ar tokiu būdu Konstitucinis Teismas nepaneigė prigimtinės šeimos sampratos?
Reikia pastebėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. numato du šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė/motinystė (38 str. 3. d). Pagal LR Konstitucijos 38 str. 2 d., šeimos santykiai natūraliai kyla iš tėvus, vaikus bei artimuosius giminaičius siejančių kraujo ir giminystės ryšio bei jiems prilyginto įsivaikinimo. Tokiu būdu Konstitucija pripažįsta tėvus ir vaikus siejančio ryšio prigimtinį pobūdį.
Šių šeimos teisinių santykių atsiradimo būdui netaikomi ir negali būti taikomi tie patys principai, kurie taikomi vyro ir moters santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui: monogamijos, lyčių papildomumo ir viešumo reikalavimas. Jei būtų kitaip, tai reikštų, pvz. kad vieniša mama su sūnumi yra laikoma šeima, o vieniša mama su dukra – ne (taikant lyčių papildomumo principą), arba reikštų, jog mama vienu vaiku būtų laikoma šeima, o su dviem – ne (taikant monogamijos principą). O toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui.
Būtent todėl Konstitucinio Teismas ištarmė, kad „kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu” reiškia, kad šeimą, kuri atsiranda kraujo ar giminystės ryšių pagrindu gali sudaryti: mama ir dukra, tėtis ir sūnus, mama/tėtis ir du (ar daugiau) vaikų, ir net kartu gyvenantys santuokos nesudarę vyras ir moteris, jeigu jie augina vaikus, su kurias juos sieja kraujo ryšiai. Tačiau šis Konstitucinio Teismo nutarimas niekaip neleidžia laikyti, kad apibrėžiant šeimos teisinių santykių, atsirandančių santuokos, partnerystės, kohabitacijos ar kitokios bendro gyvenimo formos pagrindu, nėra ir neturi būti taikomas lyčių papildomumo principas[13]. Todėl 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime ištarmę, kad “šeima yra neutrali lyties atžvilgiu” reiktų suprasti, kaip kalbantį apie skirtingos lyties tėvus ir vaikus šeimoje.
Civilinės sąjungos projektas ir prigimtinis šeimos instituto pobūdis
Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog LR Konstitucija įtvirtina, o oficialioji konstitucinė doktrina kalba apie prigimtinę šeimos sampratą. O tiek pernai metais parengtas, bet Seimo atmestas Partnerystės įstatymo projektas, tiek šiemet svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę) iš esmės neatitinka LR Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio.
Partnerystės įstatymo projekto, o vėliau ir Civilnės sąjungos įstatymo projekto autoriai siūlomam civilinės sąjungos (partnerystės) institutui paėmė ir pritaikė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumo principą[14]. Laisvos visuomenės instituto atliktas tyrimas rodo, jog didelė dalis Civilinės sąjungos įstatymo projekto teksto yra nukopijuota ir perkelta iš įstatymų, reglamentuojančių šeimos teisinius santykius[15]. Taigi šie projektai yra bandymas sukurti alternatyvią santuokos formą, tik kitu (partnerystės ar civilinės sąjungos) pavadinimu, kuriai būtų netaikomas LR Konstitucijoje esantis vyro ir moters lyčių papildomumo principas. Iš esmės tai yra ne kas kita, kaip mėginimas apeiti Konstituciją ir paneigti prigimtinį santuokos ir šeimos pobūdį.
Patys projekto rengėjai neigia, jog Civilinės sąjungos įstatymas reguliuoja šeimos teisinius santykius. Tačiau kaip tada paaiškinti faktą, kad civilinę sąjungą sudarę asmenys ir jos nenutraukę negali sudaryti santuokos su kitu asmeniu? Jei, kaip sakoma, civilinė sąjunga kuria ne šeimos, o civilinius santykius, tai civiliniai santykiai negali būti kliūtimi sukurti santuoką, nes tai prieštarauja asmens teisei į santuoką pagal Žmogaus teisių konvenciją. Tai, kad įregistravęs civilinę sąjungą ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar įregistruoti civilinės sąjungos su kitu asmeniu, rodo, kad mes turime lygiareikšmius teisinius fenomenus, kurie tarpusavyje susiję taip, kad dėl vieno buvimo kitas tampa neįmanomas. Ipso facto, kalbame apie šeimos teisinius santykius.
Teiginį, jog civilinė sąjunga nekurs šeimos teisinių santykių, paneigia Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT, apversdamas iki tol buvusį aiškinimą[16], pasakė, jog vienos lyties asmenų santykiai patenka į šeimos teisinių santykių sritį. Taip nuspręsdamas, teismas pritaikė motyvavo žmogaus teisių raida[17], ir jokio kito teisinio argumento nepateikė. Akivaizdu, jog toks aiškinimas prasilenkia su prigimtinių žmogaus teisių samprata, pagal kurią žmogaus teisės yra ne socialinės raidos išdava, bet žmogiškos prigimties (t.y. antropologinis) faktas. Tačiau tokiu būdu visų Europos šalių įstatymo leidėjai buvo įvaryti į aklavietę: kad ir kokia juridine forma sureguliuosi vienos lyties asmenų santykius, finale tai reikš vienos lyties asmenų šeimų įteisinimą. Todėl priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, civilinės sąjungos, kaip šeimos teisinius santykius kuriančio teisinio instituto, pripažinimas teisminiu keliu iš esmės yra tik laiko klausimas.
Priėmus siūlomą teisinį reguliavimą, atsirastų naujas teisinis institutas – kitokio (nei Konstitucija numato) tipo šeimos. Kaip rodo dabartinė Jungtinės Karalystės patirtis, šios naujos teisinės tikrovės nebebūtų galima apeiti net per tradicines lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programas. Kitaip tariant, po tos pačios lyties asmenų sąjungų įteisinimo, šioje šalyje buvo pakeisti ir lytinio švietimo įstatymai, į naujai parengtą santykių ugdymo programą įtraukus mokymą apie „skirtingus” santykių tipus, kurie gali apimti homoseksualumą, transseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuokas[18]. Kaip liudija Suomijos parlamentarei Päivi Räsänen iškeltos baudžiamosios bylos atvejis, naujo požiūrio į šeimą praktiškai nebebus galima ginčyti, o manančius kitaip bus galima užtildyti pasitelkiant vadinamuosius neapykantos kalbos (hate speach) užkardymo mechanizmus.
Visgi, kaip rodo visuomenės apklausos, žmonės suvokia, jog šeima yra ne socialinis konstruktas, bet antropologinis faktas, objektyvi, o ne subjektyvi tikrovė, nepriklausanti nuo kai kurių visuomenės narių įsivaizdavimų apie šeimos santykių prigimtį. Objektyvią, o ne subjektyvią tikrovę įtvirtina mūsų Konstitucija. Taigi, net jeigu Civilinės sąjungos įstatymas bus priimtas, kitos kadencijos Seimas jį panaikins, kaip prieštaraujantį Konstitucijoje įtvirtintai prigimtinei šeimos sampratai.
______________
Šaltiniai
[1] Ją priėmė ir paskelbė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. savo rezoliucija Nr. 217 A (III)
[2] Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas.
[3] Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas reiškia, kad žmogui priklauso nuo jo asmens neatskiriamos ir iš jo neatimamos teisės ir laisvės, kad žmogus jas turi ipso facto (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
[4] Pirmiausia jie konstatavo, jog tokia teisė Konstitucijos tekste tiesiogiai (expresis verbis) nėra įvardyta. Tuo tarpu abortus konstitucionalizavęs 1973 m. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas Roe prieš Wade konstitucinę teisę į abortą buvo išvedusi iš JAV Konstitucijos pataisose įtvirtinto asmenų laisvės, lygiateisiškumo, tinkamo teisminio proceso ir kitų teisės principų.
[5] Beje, remiantis ir šia nuostata, LR Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu išaiškino, jog mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai.
[6] Kaip 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs LR Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse).
[7] Anglų kalboje “prigimties” sąvoka išreikškiama žodžiu “natural”, o “prigimtinė teisė” terminu “Natural law”
[8] Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta, kad: Šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba, ypač tuomet, kai ji yra kuriama, ir tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą.
[9] Pvz. santuokai, kaip prigimtiniam šeimos teisinių santykių kūrimo būdui Konstitucijos 38 straipsnis numato šiuos keturis požymius (išskiriančius ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų, nekuriančių šeimos teisinių santykių): tai yra monogamijos (santuoka galima tik tarp dviejų asmenų), lyčių papildomumo (santuoka galima tik tarp vyro ir moters) ir viešumo (santuoka yra viešas iš šeimos santykių kylančių teisių ir pareigų prisiėmimas) principai. Tokius pačius reikalavimus santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui, numato ir LR Civilinis kodeksas.
[10] Pvz. Cossey vs. the United Kingdom (1990)
[11] Austrijos Konstitucinio teismo (Verfassungsgerichtshof) išaiškinimas byloje Schalk ir Kopf (2003)
[12] “Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.”
[13] Vis dėlto tenka pastebėti, jog šiuo metu LR Konstitucijoje santuoka yra vienintelis expressis verbis (tiesiogiai) nurodytas būdas, kaip du giminystės ryšiais nesusiję asmenys gali kurti šeimą. Jokio kito šeimos teisinių santykių atsiradimo būdo tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų LR Konstitucija nenumato. Todėl tiek Partnerystės, tiek Civilininės sąjungos įstatymo projekte numatyta civilinės sąjungos (partnerystės) galimybė tarp skirtingos lyties asmenų, savo forma prieštarauja Konstitucijai. Kad šią formą įteisinti, reikėtų keisti LR Konstituciją. Toks keitimas turėtų praktinių taikymo problemų, nes atsirastų dvi konstituciškai saugomos šeimos kūrimo formos, turinčios nevienodą teisių ir pareigų apimtų. Tai keltų klausimą dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes praktikoje atsirastų dviejų tipų šeimos, turinčios nevienodą teisinį statusą ir nelygios savo padėtimi.
[14] Pvz. monogamijos, sutuoktinių lojalumo, draudimo tuoktis su artimais giminaičiais, sutuotinių tarpusavio išlaikymo ir kt. principus, kurie yra taikomi tik santuokai.
[15] Lyginamoji lentelė: Civilinės sąjungos įst. projekto, CK III knygos ir kitų CK teisės normų, reglamentuojančių šeimos teisinius santykius – Laisvos Visuomenės Institutas (laisvavisuomene.lt)
[16] Teismo praktikoje buvo pripažįstama tik tai, kad tos pačios lyties asmenų poros emociniai ir seksualiniai santykiai yra privataus gyvenimo dalis, bet nenustatoma, kad tai yra „šeimos gyvenimas”, net ir tais atvejais, kai kai kalbama apie ilgalaikius sugyventinių santykius. Darydamas tokią išvadą, Teismas rėmėsi tuo, kad nepaisant stiprėjančios tendencijos daugelyje Europos valstybių teisiškai ir teismine tvarka pripažinti stabilias de facto homoseksualių asmenų partnerystes, Susitariančios valstybėse nebuvo konsensuso šiuo klausimu, taigi, tai buvo sritis, kurioje kurioje jos vis dar turi plačią vertinimo laisvę (žr. bylą Mata Estevez prieš Ispaniją (dec.), no. 56501/00, ECHR 2001-VI, su tolesnėmis nuorodomis). Byloje Karner (cituota pirmiau, § 33), dėl tos pačios lyties asmenų paveldėjimo poros pergyvenusio partnerio teisių į mirusiojo nuomos teisę, kuri pateko į „būsto” sąvoką, Teismas aiškiai paliko atvirą klausimą, ar byla taip pat buvo susijusi su pareiškėjo „privačiu ir šeimos gyvenimu”.
[17] Vienintelis teismo naudojamas neteisinis argumentas – besikeičiantis visuomenės požiūris į vienos lyties asmenų poras: “ Teismas pažymi, kad nuo 2001 m., kai buvo priimtas sprendimas byloje Mata Estevez prieš Ispaniją, sparčiai keitėsi visuomenės požiūris į tos pačios lyties poras vyko daugelyje valstybių narių. Nuo to laiko nemažai valstybių narių suteikė teisinį pripažinimą tos pačios lyties poroms (žr. 27-30 dalis). Tam tikros Europos Sąjungos teisės nuostatos taip pat atspindi stiprėjančią tendenciją įtraukti tos pačios lyties poras į sąvoką „šeima” (žr. 26 punktą). Atsižvelgdamas į šią raidą, Teismas mano, kad būtų dirbtina išlaikyti požiūrį, kad, priešingai nei skirtingų lyčių pora, tos pačios lyties pora negali 8 straipsnio prasme negali naudotis „šeimos gyvenimu”. Todėl pareiškėjai, kartu gyvenančios tos pačios lyties asmenų poros, gyvenančios de facto stabilioje partnerystėje, patenka į „šeimos gyvenimo” sąvoką, kaip ir kaip ir skirtingų lyčių poros santykiai tokioje pačioje situacijoje. (93 – 94 p.)
[18] Relationships and Sex Education – The Christian Institute
© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.