Kas nutinka paliktiems embrionams?

Kas nutinka paliktiems embrionams?

 

Jennifer Lahl

 

Bylinėjimasis dėl embrionų globos Arizonos valstijoje (JAV) atskleidė tikrų žmogaus emocijų, susijusių su vaikų susilaukimu ir šeimos kūrimu, mastą ir parodė, kaip etinėje painiavoje teisingumo siekianti teisinė sistema veikia žmonių gyvenimus.

Ši byla jaudina iki širdies gelmių. 2014 metais Ruby Torres buvo diagnozuotas labai agresyvus krūties vėžys, kuris pasižymi mažiausiu išgyvenamumu per penkerių metų laikotarpį tarp visų krūties vėžio formų. Tuo metu ji buvo susižadėjusi. Kadangi vėžio gydymas galėjo palikti moterį nevaisinga, R. Torres ir tuometinis jos sužadėtinis Josephas Terrellas nusprendė atlikti apvaisinimo mėgintuvėlyje (angl. in vitro fertilization, toliau – IVF) procedūrą ir užšaldyti embrionus ateičiai. Pasirašant sutartį numatyta, kad nei vienas iš jųdviejų „negali pasinaudoti embrionais be kito rašytinio sutikimo“. Netrukus pora susituokė.

2016 m. rugpjūtį J. Terrellas pateikė prašymą nutraukti santuoką ir informavo teismą, kad nenori su R. Torres turėti vaikų. Šiuo metu byla yra Arizonos teismuose, kur nėra teismų praktikos dėl sukurtų perteklinių embrionų atsisakymo. Viena vertus, R. Torres, kuri yra nevaisinga, kovoja už „teisę turėti biologinių vaikų“. Kita vertus, J. Terrellas kovoja už „teisę netapti tėvu“.

Apygardos šeimos teismas neseniai nusprendė, kad embrionai turi būti padovanoti embriono įsivaikinimo siekiančiai porai arba vaisingumo klinikai, kadangi pora nepasiekia sutarimo. R. Torres informavo apie ketinimą teikti apeliaciją Arizonos apeliaciniam teismui.

Reikalingas reguliavimas

Kaip galime apsisaugoti nuo tokių ginčų ateityje? Turbūt paprasčiausias sprendimas būtų Jungtinėms Amerikos Valstijoms imtis tokios politikos, kokia egzistuoja Vokietijoje. Ten įstatymu draudžiama sukurti vadinamuosius perteklinius žmogaus embrionus. Vokietijoje per vieną IVF ciklą gali būti sukurta iki trijų embrionų, ir jie visi turi būti perkelti į motinos gimdą.

Tačiau JAV embrionų donorystė ir įvaikinimas yra pelningas verslas. Skaičiavimai rodo, kad šalyje egzistuoja beveik 750 tūkst. užšaldytų embrionų. Be to, embrionų donorystės programoms skiriama beveik 28 mln. dolerių, taigi egzistuoja atskira finansiškai suinteresuota industrija.

JAV yra toli nuo Vokietijai analogiško įstatymo priėmimo. Iš dalies taip yra todėl, kad čia yra toli pažengta embrionų įvaikinimo srityje.

Istorijos apie „snaigeles“ (vert. past. – pertekliniai embrionai, skirti įvaikinimui) prikausto dėmesį. Prisiminkime George‘o W. Busho laikų bylinėjimąsi dėl perteklinių embrionų sunaikinimo arba įvaikinimo. Praktiškai niekas nesiūlė įstatymo, kuris draustų perteklinių embrionų kūrimą ir šaldymą, niekas tokio nesiūlo ir dabar – tai yra viena priežasčių, kodėl aptartas ginčas Arizonoje kai kuriems teismams kelia nerimą.

Sielos lede

Ginčams dėl embrionų pasiekus piką, Liza Mundy žurnale Mother Jones parašė straipsnį Souls on Ice (liet. Sielos lede). 2006-aisiais užšaldytų embrionų buvo tik pusė milijono. Pasikalbėjusi su pora, turinčia keturiolika perteklinių užšaldytų embrionų, L. Mundy iškėlė klausimą apie embrionų atsisakymą. Ką su jais reikėtų padaryti? Ar pora turėtų „atiduoti juos kitoms poroms, kad šios išnešiotų? Jų vaikų biologiniai broliai ir seserys užaugtų skirtingose šeimose? Paaukoti juos moksliniams tyrimams? Leisti jiems… prapulti?“.

Tai buvo prieš vienuolika metų. Dabar sielų lede skaičius sparčiai artėja prie 750 tūkst. Žmogaus gyvenimas neskirtas būti pradėtas laboratorijoje, padėtas ant ledo ir paliktas ten metų metams.

Manoma, kad žmogaus embriono šaldymas, atšildymas ir perkėlimas į gimdą yra saugus, tačiau iš tiesų tai yra visiškai eksperimentinė procedūra su žmonėmis, kurie jokiais būdais negali tokiai procedūrai suteikti sutikimo. Su tokiu būdu gimusiais vaikais atliekama daug tyrimų stebint, kaip  jie gyvuoja skirtingais gyvenimo etapais. Kokiomis kitomis aplinkybėmis toks gydymas nebūtų laikomas siaubingu? Kaip išspręsti šią netvarką?

Tėvai, ateikite savo vaikų

Gera pradžia būtų teisinis sukuriamų embrionų skaičiaus apribojimas ir jų šaldymo uždraudimas, kaip tai daroma Vokietijoje. Bet ką daryti su embrionais, kurie jau sukurti ir užšaldyti? Reikalinga politika, kuri nurodytų embrionus sukūrusiems žmonėms priimti sprendimą. Jie galėtų pasirinkti perkelti embrionus į motinos kūną, juos paaukoti embrionų įvaikinimo agentūrai arba leisti jiems atšilti ir mirti. Galima diskutuoti apie tai, kaip reikėtų paskatinti embrionus perkelti į gimdą – manau, kad būtent tai turėtų būti daroma arba paaukojama agentūrai –, tačiau nereiktų pritarti embrionų aukojimui moksliniams tyrimams, kur jie bus sunaikinti.

Šiuo metu šaldytuvuose esantys apleisti embrionai atsirado siekiant sukurti šeimą. Todėl paprastas atsakymas būtų tėvams atvykti savo vaikų. Jeigu pasirinksite atsisakyti savo embrionų, t.y. savo vaikų, galite rinktis paaukoti juos kažkam, kas juos išnešios ir užaugins. Vis dėlto embrionų įvaikinimas taip pat turi etinių neaiškumų.

Taip atsiradę vaikai, sužinoję savo istoriją, susidurs su sudėtinga ir neraminančia realybe. Jie turės susitaikyti su faktu, kad buvo sukurti, apleisti, traktuoti kaip pertekliniai ir nenorimi bei galiausiai biologinių tėvų atsisakyti. Vaikams tai gali būti nepakeliama našta. Išsamiai dirbau prie tokių temų kaip kiaušinėlių ar spermos donorystė, surogatinė motinystė, todėl gerai žinau, kad labai tikėtina, kad šie vaikai užaugs norėdami pažinti savo biologinius tėvus, brolius, seseris ir platesnę šeimą, tačiau tuo pačiu metu jausis atstumti ir galbūt netgi nemylimi.

Kas užšaldytiems embrionams turi moralinių įsipareigojimų?

Galiausiai manau, kad plačioji visuomenė neturi moralinių įsipareigojimų išgelbėti apleistus užšaldytus embrionus, kaip ir neturi įsipareigojimo paaukoti inksto. Tokie veiksmai yra geraširdiški, bet moraliai neprivalomi. Tikiu, kad tai embrionus sukūrę tėvai turi moralinį įsipareigojimą atsiimti savo vaikus. Tačiau ši pareiga neapsiriboja tik biologiniais tėvais. Medikai, kurie padėjo sukurti ir užšaldyti embrionus, sulaužė Hipokrato priesaiką, kadangi neišvengiamai sužalojo kai kuriuos embrionus – tuos, kurie neišgyveno proceso.

Priklausomai nuo laikysenos religiniame spektre, galimi įvairūs atsakymai dėl moralinės pareigos apleistiems embrionams ir jų teisei gyventi. Pavyzdžiui, katalikų enciklika Donum vitae teigia, kad „atsižvelgiant į tai, kad jie buvo sukurti mėgintuvėlyje, embrionai, kurie neperkeliami į motiną ir vadinami atsarginiais, yra atviri likimui be galimybių rasti saugų išgyvenimo kelią. Niekada nepažinę savo mamos įsčių ir niekada su meile neauginti savo mamų ir tėvų, šie embrionai kenčia nuo absurdiško ir tragiško likimo“.

šaltinis: thepublicdiscourse.com

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.