EŽTT teisėjų ir nevyriausybinių organizacijų ryšiai: reikalingas išaiškinimas

EŽTT teisėjų ir nevyriausybinių organizacijų ryšiai: reikalingas išaiškinimas

Grégor Puppinck

Kokie ryšiai sieja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) teisėjus ir svarbiausias nevyriausybines organizacijas, ir ką šis teismas turėtų daryti, ypač bylose, kuriose gali iškilti abejonių dėl teisėjų nešališkumo? Tai yra dėmesio vertas ir aptarimo reikalingas klausimas; šia tema neseniai parengta Europos teisės ir teisingumo centro (angl. European Centre for Law and Justice) ataskaita už 2009–2019 metus.

Ryšiai tarp kai kurių EŽTT teisėjų ir nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) neapsiriboja oficialia NVO veikla teisme: jie yra kur kas gilesni, kadangi nemažą dalį EŽTT sudaro buvę aptariamų NVO darbuotojai ar partneriai. Susipažinus su teisėjų, dirbusių teisme per pastaruosius dešimt metų, gyvenimo aprašymais galima atpažinti septynias nevyriausybines organizacijas, kurios aktyviai veikia teisme ir tarp buvusių darbuotojų turi nors vieną žmogų, dirbusį nuolatiniu EŽTT teisėju. Panašu, kad iš šimto šiuo laikotarpiu dirbusių nuolatinių teisėjų 22 yra buvę valdytojai, darbuotojai ar partneriai vienoje ar daugiau iš šių septynių organizacijų.

Atviros visuomenės fondai (angl. Open Society Foundations, toliau – OSF) išsiskiria teisėjų, atlikusių juose tokias funkcijas, skaičiumi (12) ir tuo, kad jie finansuoja kitas šešias tyrime minimas organizacijas (A.I.R.E. Centre, Amnesty International, Helsinkio komitetai, Human Rights Watch, Tarptautinė teisininkų komisija ir Interights). Pavyzdžiui, šeši teisėjai – kurie yra buvę OSF partneriai – buvo nacionalinių Atviros visuomenės fondų arba Atviros visuomenės teisingumo iniciatyvos Niujorke valdybos nariai.

Toks teisininkų įsitraukimas į NVO veiklą, žinoma, yra visiškai teisėtas ir naudingas. Tokia situacija, inter alia, susiklostė dėl to, kad kai kuriose šalyse teisininkų, kurie ir turėtų patirties žmogaus teisių srityje, ir būtų nepriklausomi nuo valdininkų, lengviausia rasti nevyriausybinėse organizacijose.

Galimos nešališkumo problemos

Problema atsiranda tuomet, kai teisėjui pateikiama byla, kurioje „jo“ buvusi NVO dalyvauja kaip pareiškėjas, atstovas ar trečioji šalis. Ištyrus 185 pastarųjų dešimties metų bylas, kuriose šios septynios NVO akivaizdžiai dalyvavo, paaiškėjo, kad 88 atvejais teisėjai nagrinėjo bylas, inicijuotas arba remiamas „jų“ NVO.

Tokia situacija kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, kuris reikalaujamas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 21 straipsnį ir Teismo taisyklių 28 straipsnio antrą punktą. Pagal pastarąją nuostatą, joks teisėjas negali dalyvauti bylos nagrinėjime jeigu, inter alia, „dėl bet kurios kitos priežasties gali būti suabejota jo ar jos nepriklausomumu ar nešališkumu“. Teismas išaiškino, kad teismo nešališkumas, kylantis iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, reiškia, kad teisėjai neturi jokio išankstinio nusistatymo ar šališkumo (žr. sprendimą byloje Nicholas prieš Kiprą). Tai gali būti įvertinta subjektyviai, siekiant „išsiaiškinti teisėjo įsitikinimus ar interesus toje byloje“ ir objektyviai nustatant, ar teisėjas „pasiūlė pakankamas garantijas, kad šiuo atžvilgiu būtų panaikintos bet kokios teisėtos abejonės“ (žr. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją).

Taigi, remiantis teismo sprendimu byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, „turi būti nustatyta, ar, nepaisant teisėjo elgesio, yra nustatomų faktų, dėl kurių gali kilti abejonių dėl jo nešališkumo. Šiuo atveju net atrodymas gali turėti reikšmės […] Taigi teisėjas, dėl kurio nešališkumo yra pagrįstų priežasčių abejoti, turi nusišalinti. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrįsta priežastis nuogąstauti dėl konkretaus teisėjo nešališkumo, kaltinamojo pozicija yra svarbi, bet ne lemiama. Lemiama yra tai, ar galima teigti, kad šie nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti.“

Kaip teismas prieš keletą dienų priminė, „teisingumas turi būti ne tik vykdomas, bet ir turi būti vertinamas kaip įvykdytas“ (žr. bylą Sigríður Elín Sigfúsdóttir prieš Islandiją). To, kad teisėjas teismo rūmų salėje sėdi kartu su kitais teisėjais, o ne vienas pats, nepakanka pašalinti abejones dėl jo nešališkumo, kadangi, kaip pažymėjo teismas, dėl svarstymų slaptumo neįmanoma žinoti jo tikrosios įtakos (žr. bylą Morice prieš Prancūziją).

Siekdami pritaikyti teismo nešališkumo standartą šio teismo teisėjams, galime panagrinėti dabartinio teisėjo bulgaro Yonko Grozevo pavyzdį. Jis yra buvęs Bulgarijos Helsinkio komiteto steigėjas (1992–2013), taip pat – Sofijos Atviros visuomenės instituto valdybos narys (2001–2004) ir Atviros visuomenės teisingumo iniciatyvos Niujorke valdybos narys (nuo 2011 m. iki jo paskyrimo EŽTT teisėju). Eidamas šias pareigas jis EŽTT pateikė kelis ieškinius, pavyzdžiui, garsiąją Rusijos muzikos grupės Pussy Riot bylą (žr. bylą Mariya Alekhina ir kiti prieš Rusiją), kuri 2015 m. balandį jam tapus teisėju vis dar buvo neišspręsta.

Akivaizdu, kad toks teisininkas turi daug patirties žmogaus teisių sistemoje. Problema tame, kad išrinktas teisėju jis teisėjavo bylose, kurias 2014 ir 2015 metais inicijavo Bulgarijos Helsinkio komitetas (žr. bylą D. L. prieš Bulgariją ir bylą Aneva ir kiti prieš Bulgariją). Nėra abejonių, kad tokioje situacijoje kyla nešališkumo problema, ir kad teisėjas turėjo nusišalinti. Jis taip pat teisėjauja kitoje byloje, kurioje Atviros visuomenės teisingumo iniciatyva dalyvauja kaip trečioji šalis (žr. protokolus prieš posėdį byloje Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pateikiame Y. Grozevo atvejį tik kaip pavyzdį, nenorėdami jo išskirti iš kitų, nes 18 iš 22 aptariamų teisėjų elgėsi taip pat. Taip pat problema yra ne tai, kad teisėjas buvo akivaizdžiai šališkas vienai iš teisme dalyvaujančių pusių, tačiau tame, kad susidaro tokio šališkumo įspūdis.

Gali kilti klausimas, ar šališkumo rizika kyla ir tada, kai NVO yra ne pareiškėjas, o trečioji šalis. Norėdami atsakyti į šį klausimą, galime apsvarstyti faktą, kad NVO beveik visada dalyvauja paremdama vieną iš pusių (dažniausiai – ieškovą), ir kad NVO įsikišimas gali daug lemti priimant galutinį sprendimą. Teisėjų šališkumo problema dėl trečiųjų šalių įsikišimo taip pat egzistuoja. Reikėtų pažymėti, kad nuostatose dėl nesuderinamumo Teismo procedūrų taisyklės neskiria šių dviejų veiklos tipų ir draudžia buvusiam teisėjui „atstovauti šalį ar trečiąją šalį bet kokiu lygiu bylos nagrinėjime teisme“ kol nepraeis dvejų metų laikotarpis nuo jo kadencijos pabaigos (4 straipsnis).

Būtent taip nutiko britų lordo Hoffmano precedentu tapusioje garsioje Pinocheto byloje. 1998 m. lapkritį Lordų rūmai – dalyvaujant lordui Hoffmanui – priėmė sprendimą, kad Pinochetas negali naudotis teisiniu imunitetu nuo baudžiamojo persekiojimo. Tačiau po to paaiškėjo, kad lordas Hoffmanas buvo neapmokamas organizacijos Amnesty International Charity Ltd direktorius, tuo tarpu Amnesty International dalyvavo byloje paremdama Pinocheto ekstradiciją. Lordo Hoffmano žmona taip pat dvidešimt metų dirbo šioje grupėje. Po šių atradimų, Lordų rūmai teismo sprendimą panaikino. Galiausiai bylą dar kartą nagrinėjo kiti teisėjai, ir jie priėmė kitokį sprendimą. Lordas Browne‘as-Wilkinsonas paaiškino, kad „vos tik pasirodo, kad teisėjas pats yra bylos šalis ar yra ja suinteresuotas, jis nušalinamas nenagrinėjant šališkumo tikimybės ar įtarimų. Jį nušalinti pakanka vien jo interesų fakto, nebent jis būtų pakankamai atskleidęs faktus.“ Pritaikydamas šiuos principus nagrinėjamai situacijai jis teigė, kad „ypatingomis šios bylos aplinkybėmis, įskaitant tai, kad Amnesty International buvo prisijungusi prie bylos ir pasirodė prieš apeliacinį komitetą, savo ryšių su organizacija neatskleidęs lordas Hoffmanas buvo nušalintas nuo bylos nagrinėjimo.“

Kita problema kyla, kai buvę OSF darbuotojai teisėjauja bylose, inicijuotose vienoje iš daugelio tos pačios organizacijos finansuojamų nevyriausybinių organizacijų. Pasak OSF, su naudos gavėjais užmegzti santykiai yra ne tik finansiniai, bet jais siekiama užmegzti „sąjungas siekiant svarbiausių atviros visuomenės tikslų“. Toks santykis tarp teisėjo ir vienos šalies, nors netiesioginis, gali kitai šaliai suteikti pretekstą nuogąstauti dėl nešališkumo trūkumo.

Mažas skaičius nusišalinusių teisėjų

Taigi galime kelti klausimą, kodėl tokiose bylose teisėjai taip retai nusišalina. Iš tiesų, per pastaruosius dešimt metų iš 313 bylose minimų teisėjų nusišalinimų, tik 12 įvyko teisėjui turint ryšių su byloje dalyvaujančia NVO. Teismo sprendimuose nusišalinimo priežastys niekuomet neminimos, taigi neįmanoma žinoti (skaitant teismo sprendimą), kas to prašė ir kodėl. Taip pat yra vos trys užuominos apie nepavykusius bandymus nušalinti teisėją: du buvo pateikti pareiškėjų, vienas – valstybės. Tiesiogiai nepamačius bylos dokumentų neįmanoma sužinoti, kokią procedūrą teismas taiko tokiems pareiškimams, ir ar priimtą sprendimą argumentuoja.

Viena tokio mažo nusišalinusių teisėjų skaičiaus priežasčių slypi tame, kad EŽTT nėra formaliai patvirtintos teisėjo nusišalinimo procedūros, kitaip nei Europos Sąjungos Teisingumo teisme (ESTT statuto trečio protokolo 38 straipsnis). EŽTT taisyklės numato tik teisėjo pareigą nusišalinti nuo bylos savo iniciatyva, kilus abejonėms dėl jo nepriklausomumo ar nešališkumo.

2008 m. priimtas Nutarimas dėl teisėjų etikos šiek tiek paaiškina teisėjams keliamus reikalavimus. Jame teigiama, kad „Kilus abejonėms dėl šių principų taikymo tam tikroje situacijoje, teisėjas gali prašyti teismo pirmininko patarimo.“ Taigi EŽTT teisėjas neturi prievolės informuoti pirmininką. Dokumente toliau rašoma, kad „jeigu reikia“, pirmininkas „gali pasitarti su biuru“ ir „pranešti Plenariniam teismui apie šių principų taikymą“. Ši procedūra labai neįpareigojanti ir pačiam teisėjui palieka teisę nuspręsti dėl savo nusišalinimo ir pirmininko informavimo. Tačiau pastarasis turi teisę „išimties tvarka“ pakeisti teisėjų sudėtį „jei aplinkybės to reikalauja“ (EŽTT taisyklių 25 straipsnio 4 punktas). Ši teisė reikalinga, tačiau ją laiku įvykdyti galima tik tuo atveju, jei teisėjai informuoja pirmininką apie aplinkybes, galimai keliančias abejonių dėl jų nešališkumo.

Kita praktinė priežastis glūdi tame, kad šalys beveik niekada iš anksto neinformuojamos apie tai, kokie teisėjai nagrinės jų bylą, nebent būtų viešas svarstymas. Taigi dažniausiai šalys negali veiksmingai reikalauti teisėjo nušalinimo. Visgi, pagal EŽTT teismo praktiką (žr. Škrlj prieš Kroatiją), net jei teisme dalyvaujančios šalys neprašo teisėjo nušalinimo, tai neatleidžia jo nuo pareigos pačiam imtis reikalingų veiksmų,

Paskutinė (subjektyvesnė) priežastis gali būti ta, kad EŽTT ir minėtos nevyriausybinės organizacijos turi beveik tokią pačią vertybių sistemą, taigi teisėjai gali akivaizdžiai nematyti interesų konflikto su organizacijomis, turinčiomis beveik tokius pačius interesus.

Reikalingi sprendimai

Žiūrint į ateitį, šiai situacijai ištaisyti galima įgyvendinti keletą priemonių, kaip buvo padaryta kitose europinėse ir nacionalinėse institucijose. Jos pristatomos Europos teisės ir teisingumo centro ataskaitoje. Pirmas žingsnis būtų EŽTT pritaikyti sau tas pačias taisykles, kurias jis taiko nacionalinėms teismų sistemoms, be kita ko, įteisinti teisėjo pasitraukimo ir nušalinimo procedūras.

Tam reikėtų įtvirtinti teisėjų pareigą (ne tik galimybę) pranešti teismo pirmininkui apie galimą interesų konfliktą. Teismui taip pat atsirastų prievolė pagrįsti savo sprendimą atmesti teisėjo nušalinimą, pagal jo paties teisminės praktikos reikalavimus (žr. bylą Harabin prieš Slovakiją).

Lieka išsiaiškinti, kaip EŽTT turėtų elgtis su iki tol priimtais problematiškais sprendimais. Pagal paties teismo praktiką, tas bylas reikėtų svarstyti pakartotinai (vadovaujantis Lordų rūmų pavyzdžiu Pinocheto byloje). Remiantis Teismo taisyklių 80 straipsniu, to ypač reikėtų, jeigu bylos dalyviai prašo tokio sprendimo peržiūrėjimo.

parengta pagal NGOs and judges at the ECtHR: a need for clarification

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.