Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktika valstybes įspraudžia į kampą tokiu būdu:
1) de facto vienalyčių porų gyvenimą laiko šeimos gyvenimu, tačiau be teisinio statuso jis yra ne viešas, o privatus;
2) teisinio statuso suteikimą tokiam gyvenimui laiko šeimos teisinio statuso suteikimu;
3) teisinis šeimos statusas įpareigoja viešai pripažinti vienalyčių porų šeimos gyvenimą, vienodai traktuoti ir suteikti lygias teises kaip ir santuokinėms šeimoms.
Vienintelis būdas valstybei savo teisėje išlaikyti prigimtinę šeimos sampratą – atsisakyti teisinio statuso (partnerystė, civilinė sąjunga) suteikimo vienalyčių porų šeimos gyvenimui ir ieškoti kitų reglamentavimo formų, kurios spręstų praktinius bendro gyvenimo klausimus.
Tam, kad suprastume, kodėl partnerystės įteisinimas neišvengiamai vestų prie šeimos teisinio statuso suteikimo vienalytėms poroms, svarbu suprasti EŽTT jurisprudencijos, susijusios su „šeimos gyvenimo“ sąvokos, kuri vartojama Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje, aiškinimo evoliuciją.
Pagal EŽTT praktiką „teisė į pagarbą šeimos gyvenimui suponuoja šeimos egzistavimą“ (the right to respect for family life „presupposes the existence of a family” (Marckx v. Belgium, No. 6833/74, 13.06.1979, § 31)). Iki 2010 metų EŽTT praktikoje šeimos gyvenimo sąvoka atitiko prigimtinės šeimos sampratą – ji buvo taikoma tik susituokusių vyro ir moters atžvilgiu bei tėvų ir vaikų atžvilgiu. Pavyzdžiui, šeimos gyvenimu buvo pripažįstami tėvo ir nesantuokinio sūnaus santykiai (Nylund v. Finland, No. 27110/95). Nesant santuokos, buvo konstatuojama, kad šeima egzistuoja, jei yra bendri vaikai (Johnston v. Ireland, No. 9697/82, 18.12.1986). Nesusituokusios poros be vaikų nebuvo laikomos turinčiomis teisę į privilegijas bei teisinę apsaugą, siejamą su šeimos statusu (Elsholz v. Germany [GC], No. 25735/94, 13.07.2000).
Situacija pasikeitė 2010 metais, kai EŽTT konstatavo, kad homoseksualūs santykiai patenka ne tik į teisės gerbti „privatų gyvenimą“, bet ir į teisės gerbti „šeimos gyvenimą“, sferą. Byloje Schalk and Kopf v. Austria (No. 30141/04, 24.06.2010) EŽTT išplėtė šeimos gyvenimo sąvoką į ją įtraukdamas ir homoseksualių porų bendrą gyvenimą. Pasak EŽTT, tos pačios lyties pora, gyvenanti stabilioje de facto partnerystėje (…), patenka į „ šeimos gyvenimo“ sąvoką, kaip ir skirtingų lyčių porų santykiai toje pačioje situacijoje (§ 94) („cohabiting same-sex couple living in a stable de facto partnership (…) falls within the notion of “family life”, just as the relationship of a different-sex couple in the same situation would”(§ 94)). Tokiu būdu EŽTT „šeimos gyvenimo“ sampratą nustojo sieti su prigimtine šeimos samprata. Prigimtinė šeimos samprata šeimą sieja su lyčių tarpusavio papildomumu ir iš to kylančiais giminystės ryšiais. Nuo Schalk ir Kopf bylos stabili poros kohabitacija tapo pakankamu kriterijumi, kad galima būtų konstatuoti „šeimos gyvenimo“ egzistavimą.
Čia svarbu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp „šeimos gyvenimo“ ir „šeimos teisinio statuso“. Tai, kad EŽTT požiūriu bendrai gyvenantys asmenys gyvena „šeimos gyvenimą“ automatiškai nereiškia, jog jie turi teisę į „teisinį šeimos statusą“. Kitaip tariant, konstatavimas jog pora gyvena „šeimos gyvenimą“ sukuria valstybei pareigą gerbti šį pasirinkimą, į jį nesikišti bei jam netrukdyti. Tačiau nesukuria valstybei pareigos porai suteikti „šeimos teisinį statusą“, kuris suteiktų „šeimos gyvenimą“ gyvenantiems asmenims teisę reikalauti, kad kiti piliečiai, valstybės ir švietimo institucijos juos laikytų šeima ir jie turėtų tokias pat ar panašias teises kaip vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką, nors kartu gyvenančios tos pačios lyties poros turi teisę į jų „šeimos gyvenimo“ gerbimą, jos neturi teisės į šeimos teisinį statusą. Kitaip tariant, valstybės neprivalo suteikti kartu gyvenančioms tos pačios lyties poroms šeimos teisinio statuso. Tai patvirtino ir LR Konstitucinis teismas savo 2019 m. sausio 11 dienos nutarime konstatuodamas, kad: “Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.
Sugyventiniai EŽTT požiūriu gali de facto gyventi “šeimos gyvenimą”, bet kol jie neregistruoja santuokos ar partnerystės, tol jie neturi „teisinio šeimos statuso” (pvz., vaikinas ir mergina gyvena kartu ir save laiko šeima, tačiau neįteisina šių santykių). Ir valstybė bei visuomenė neturi pareigos jų laikyti šeima.
Pavyzdžiui, tai, kad asmenys gyvena „šeimos gyvenimą“, dar savaime nereiškia, jog jie automatiškai turi teisę į šeimos teisinį statusą. Tačiau, jei valstybė kokia nors forma (santuokos, partnerystės) suteikia teisinį statusą kartu gyvenančioms poroms, kurios atitinka “šeimos gyvenimo“ sampratą pagal EŽTT, jos automatiškai suteikia šeimos teisinį statusą. Nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką „šeimos gyvenimas“ suponuoja šeimos egzistavimą.
Tačiau LR Konstitucinis teismas tuo pačių 2019 01 11 nutarime pacitavo, kad „pagal Konvencijos 8 straipsnį ir tos pačios lyties asmenų porų tiek privatus, tiek šeimos gyvenimas turi būti saugomas lygiai taip pat, kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų, nes tos pačios lyties asmenų porų, sukūrusių stabilius de facto santykius, padėtis šeimos gyvenimo požiūriu yra lygiavertė (vienoda)“. Ši Konstitucinio teismo nuostata atitinka EŽTT jurisprudenciją suformuota byloje Vallianatos And Others v Greece: ECHR 7 Nov 2013. Šioje byloje EŽTT pasisakė, kad jeigu valstybė įteisina partnerystę heteroseksualioms poroms, ji privalo tokia pat teisę suteikti ir homoseksualioms poroms. Priešingu atveju, tai būtų laikoma diskriminacija pažeidžiančia Konvencijos nuostatas.
Kai bus įteisintas poros, kuri gyveno „šeimos gyvenimą“, bendras gyvenimas (suteikiant teisinį partnerių ar analogišką statusą), jų privatus „šeimos gyvenimas” automatiškai taps „šeimos teisiniu statusu”. Nuo to momento šeimos gyvenimas jau bus ne tik privatus, bet jį turės pripažinti valstybės, švietimo institucijos ir piliečiai.
Taigi partnerystės įteisinimas neišvengiamai suteiktų viešai pripažįstamą šeimos teisinį statusą vienalytėms poroms. Tuo pačiu tai reikštų, jog Lietuvos teisėje šeimos samprata nustoja būti prigimtinė, nes lyčių tarpusavio papildomumas ir iš to kylantys giminystės ryšiai nebėra laikomi esminiu šeimos kriterijumi. Tai turėtų pasekmes ne tik teisės sistemai bet valstybės socialinei politikai ir kitoms konstitucinėms piliečių teisėms, įskaitant teise vadovautis ta prigimtine šeimos samprata. Taip pat švietimo įstaigos būtų priverstos vaikus mokyti, jog sutuoktinių pora ir vienalyčių partnerių pora yra „tokia pati šeima“. Tai neišvengiamai turėtų neigiamas pasekmes ir tėvų konstitucinei teisei nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Konstitucijos 26 str).
Kitaip tariant, EŽTT praktika valstybėms narėms nepalieka galimybės taikyti skirtingą teisinį statusą vyro ir moters bendram gyvenimui ir dviejų tos pačios lyties asmenų gyvenimui (santuokai taikoma išimtis, nes santuoka Lietuvoje reglamentuoja konstitucinės normos nustatančios, kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters). Arba, dar kitaip tariant, EŽTT nepalieka galimybės įteisinti partnerystę ir tuo pačiu teisėje šeimos statusą sieti tik su prigimtinę šeimos sampratą. Vienintelis būdas valstybei savo teisėje išlaikyti prigimtinę šeimos sampratą – atsisakyti partnerystės įteisinimo ir ieškoti kitų bendro gyvenimo reglamentavimo formų, kurios spręstų praktinius bendro gyvenimo klausimus.
© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.