Doc. dr. Paulius Čerka. Ar susitarimas dėl bendro gyvenimo neprieštarauja asmens teisei į šeimą?

Doc. dr. Paulius Čerka. Ar susitarimas dėl bendro gyvenimo neprieštarauja asmens teisei į šeimą?

Doc. dr. Paulius Čerka nuotr. Erlendo Bartulio

Seime pateiktas svarstymui Civilinio kodekso jungtinės veiklos sutarties reguliavimo pakeitimo projektas, kuriame pristatoma nauja jungtinės veiklos forma – susitarimas dėl bendro gyvenimo. Oponuojantieji tokiai idėjai teigia, kad vien tai, kad tokia jungtinės veiklos sutarties rūšis nėra šeimos santykius reguliuojantis institutas, lemia, jog tai jokia apimtimi nėra atsakas į nesusituokusių porų santykių reguliavimą, o pats aktas tokius santykius tik nuskurdina, nelaikydamas jų šeima.

Tarytum susidarė dvi stovyklos, kurios reikalauja, kad asmuo būtinai pasirinktų tik vieną iš dviejų alternatyvų – arba tik lyčiai neutralios partnerystės (kaip vienos iš šeimos formų) aktą, arba tik susitarimo dėl bendro gyvenimo (kuris savaime nesukuria, bet ir neužkerta kelio šeimos santykiams) aktą. Išties, nepriklausomai nuo politinio požiūrio krypties, šie įstatymo projektai nėra vienas kitą eliminuojantys. Nors šio bendro gyvenimo susitarimo instituto tikslas nėra įteisinti faktinius šeimos santykius, bet nėra ir jiems užkarda.

Doc. dr. Paulius Čerka  nuotr. Erlendo Bartulio

Doc. dr. Paulius Čerka / nuotr. Erlendo Bartulio

Pačiame akto projekte niekur neteigiama, kad nesantuokinės poros jokiomis aplinkybėmis nėra šeima. Projektu tiesiog siekiama užpildyti įstatymo spragą dėl bendro gyvenimo turtinių santykių reguliavimo, nes šiuo metu teisminėje praktikoje bendras gyvenimas yra reguliuojamas vien tik bendraisiais jungtinės veiklos instituto principais, nesant jokių specialių normų.

Taigi porų bendro gyvenimo faktas yra mūsų socialinė realybė, tačiau įstatymas nepateikia jokių specifinių gairių tokių situacijų teisiniame reglamentavime, palikdamas teismams taikyti tik bendruosius principus, sykiu palieka teisinį neapibrėžtumą ir nesaugumą.

Net jei Seimas ir priimtų partnerystės santykius įteisinantį teisės aktą, vis tiek liktų reglamentavimo kitų asmenų gyvenimo bendrame namų ūkyje spraga. Pastaruoju metu ši spraga aktualizuota tose Europos valstybėse, kuriose nors ir yra galiojantys partnerystės įstatymai, tačiau jie juk netaikytini santykiams, kai kartu gyvena giminaičiai ar dėl kitų gyvenimo aplinkybių asmenims tenka dalytis vienu stogu. Tokios situacijos aktualios tiek kartu studentams nuomojantis vieną būstą, tiek ir senjorams, siekiantiems išgyventi be išorės priežiūros, vieni kitiems padedant.

Tokiais atvejais padėtų bendro gyvenimo, t. y. bendro gyvenimo viename namų ūkyje, sureguliavimas, kuriame būtų unikali galimybė turėti tarpusavio priežiūros santykius bei aiškiai spręsti bendro namų ūkinio vieneto turtinius niuansus. Toks aktas taip pat atlieptų ir turtinių klausimų sureguliavime interesus tų porų, kurios gyvena kartu kaip pora, siejama emociniais prieraišumo ryšiais, tačiau nebūtų išimtinai tik tokiam porų gyvenimui skirtas teisės aktas.

Konstitucinis Teismas šeimos neapribojo jai priskirdamas tik santuokoje gyvenančių asmenų, tačiau, kita vertus, Lietuvos teisėje lieka neatsakyta, kokiu momentu ir kokiu veiksmu ne santuokos pagrindu šeima yra sukuriama, tačiau aišku, kad vien tik bendras poros gyvenimas savaime, be tėvystės ar motinystės ir be asmenų valingo pasirinkimo, negali būti pakankamas šeimą sukuriantis faktas.

 

Lietuvos teisminė praktika dėl nesantuokinių porų bendro gyvenimo turtinio režimo

Jau per dešimtmetį Lietuvos teismų bylose, kuriose sprendžiami turtiniai klausimai dėl bendrai gyvenančių asmenų turto išdalijimo, kuomet ilgą laiką buvo vedamas bendras namų ūkis, laikomasi požiūrio, jog tokiems santykiams turi būti taikomas Civilinio kodekso šeštoje knygoje įtvirtintas jungtinės veiklos (partnerystės) institutas[1].

Tačiau nesant specialių teisės normų minėtoms situacijoms reglamentuoti, išties susiduriama su teisiniu neapibrėžtumu ir nenumatomumu, kuris akivaizdžiai neigiamai veikia mūsų visuomenę, t. y. nėra aiškios teisinės taisyklės, kokiomis sąlygomis ir kaip būtų dalijamas turtas.

Dažnai susiduriame su situacija, kai turtas įsigyjamas vieno iš kartu gyvenančiųjų vardu, tačiau kitas asmuo faktiškai prisideda prie to turto įsigijimo finansavimo ir plėtimo. Kaip teisingai tokiais atvejais padalyti turtą ir kuo galima įrodyti dalyvavimą jį įsigyjant ir valdant?

Teismas pripažįsta, kad galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, o kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.

Tačiau, kaip minėta, bendras namų ūkio vedimas sąlygoja sutartinius turtinius santykius, kurie atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pavyzdžiui, bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui)[2].

Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nors bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, tačiau konkrečių gairių, kaip reikėtų vertinti bendrai gyventą laiką, nėra.

Doc. dr. Paulius Čerka / nuotr. Erlendo Bartulio

Teismai taip pat turi taikstytis su socialine realybe, kad gyventojai įprastai nesudaro rašytinių susitarimų, todėl ginčo situacijos tampa ypač probleminės, nes lieka neaišku, kaip nustatyti tokio bendro namų ūkio narių dalis – ar būtinai jos turi būti lygios? Čia juk negalima taikyti analogijos santuokinio turto režimui, nes teismai pripažįsta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis[3], palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu.

Jurisprudencija atmetė idėją, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, nes tai pažeistų sutarčių laisvės principą – laisvą valią susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų. Vadinasi, bylose reikia parodyti ne tik bendrą ūkį, bet ir konkrečią asmenų valią siekti bendrai įsigyti konkretų turtą, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.

Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad tokio bendro namų ūkio įnašais gali būti ne tik piniginės ar kitos materialinės vertybės, bet ir profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai[4], įskaitant ir tai, kad tokiu įnašu laikomas darbas bendrame ūkyje[5]. Todėl dalys nebūtinai yra lygios, o proporcingos įnašams, ir atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis[6].

 

De facto (angl. Common Law) santuokų reglamentavimo Vakaruose permainos

De facto (arba bendrosios teisės) santuoka – tai iš esmės neinstitucionalizuota santuoka, sudaryta be valstybės institucijų formalumų. Tokia forma buvo praktikuojama viduramžiais Europoje, tačiau iki mūsų reikšminga liko JAV ir kitose bendrosios teisės šalyse. Pastaruoju metu ypač aktyviai JAV ir Kanadoje atsisakoma pripažinti tokią šeimos sudarymo formą, o mums gali būti reikšminga susipažinti su šio klausimo problematika.

Pirmiausia labai dažnai iki XX a. aštunto dešimtmečio sudaryti kitokios rūšies susitarimus nei santuoką buvo ribojama (pavyzdžiui, bendrai gyvenantys negalėjo vienas kitam dovanoti dovanų), kad nebūtų sukuriamos situacijos, dirbtinai išvengiant santuokos įforminimo. Tai lėmė viešasis interesas, jog bendram gyvenimui iširus, visuomenei netektų rūpintis išlaikytiniais.

Tačiau maždaug nuo aštunto dešimtmečio JAV ir Kanados teismai pripažino, kad kartu gyvenantieji gali sudaryti civilines sutartis, nors jos ir neturi specialaus įstatyminio reglamentavimo. Iš esmės tai panaši pozicija į mūsų teismų praktiką dėl jungtinės veiklos.

Šiuo metu valstija po valstijos apskritai atsisako faktinės (bendrosios teisės) santuokos galimybės. Motyvas – jos neapibrėžtumas ir socialinės padėties visuomenėje pasikeitimas – vieniša moteris nėra visuomenės išlaikytinė, o vaikų paveldėjimo teisės nepriklauso nuo to, ar jie gimę santuokoje, todėl siekimas priskirti santuokos faktą kiekvienam bendrai gyvenančiajam nebeturi viešojo intereso. Juolab santuoką įforminti šiuolaikinėje santvarkoje nėra ekonominių ar techninių kliūčių bet kurioje vietoje gyvenantiems asmenims.[7]

Argumentuojama, jog tai, kad asmenys nesudaro santuokos, negali būti paaiškinama kitaip, kaip tik jų sąmoningu sprendimu nekurti santuokinių santykių, todėl būtų neteisinga jiems juos priskirti prieš jų valią.

Iš esmės šie procesai sąlygoti siekiu sukurti teisinį aiškumą ir numatomumą, t. y. tiems, kas siekia sukurti santuoką, ją reikia atitinkamai įforminti, o tiems, kurie jos neįformina, santuokos ryšys ir institutas neturėtų būti priskirti prieš jų valią.

Bendram gyvenimui nesusituokus ypač paplitus, pagausėjo ir teisminių ginčų, kuomet iširus bendriems namams, vienas iš kartu gyvenančiųjų teisme įrodinėja faktinę santuoką, o kitas teigia, kad jie neketino tuoktis. Tokiose bylose JAV ir Kanados teismai pažymi, kad ydinga yra pati situacija, kuomet pati faktinės santuokos teisinė galimybė sukuria tam tikrą lūkestį, kad pragyvenusieji kartu asmenys pataps sutuoktiniais, tačiau vėliau paaiškėja, jog jie turi labai skirtingus lūkesčius ir supratimą to, kas laikytina faktine santuoka.

Doc. dr. Paulius Čerka nuotr. Erlendo Bartulio

Doc. dr. Paulius Čerka / nuotr. Erlendo Bartulio

Faktinės santuokos reikalavimai yra sunkiai įkandami teisininkams, o tuo labiau kitiems žmonės, todėl tiek įstatymo leidėjai, tiek konstituciniai teismai atsisako faktinės santuokos galimybės pripažindami, kad galimas gyvenimas kartu nesukuriant jokių šeimos santykių.

Eric prieš Lola byloje[8] buvo iškeltas klausimas, ar faktinių santuokų ir įregistruotų santuokų skirtingas reglamentavimas yra laikytinas neleistina diskriminacija. Teismas pažymėjo, kad asmenys patys renkasi, kokia forma jie kuria santykius, ir kadangi kiekvienas asmuo galėjo laisvai rinktis santykių formą, skirtinga formų teisinė padėtis nėra diskriminacija, nes jos išlieka prieinamos visiems.

Iš to išplaukia, kad nebūtina bet kuriai šeimos formai suteikti visiškai tą patį teisinį statusą kaip santuokai, nes asmuo šią formą renkasi pats. Būtent asmens laisvė rinktis ir nulėmė teismo išvadas, nes kitu atveju asmenų pasirinkimai taptų nebereikšmingi.

Nors Lietuvoje nėra faktinės santuokos instituto, vis dėlto cituoti teismų ir įstatymo leidėjo samprotavimai, kad niekaip nesureguliuotas bendras gyvenimas sukuria didelį neapibrėžtumą ir nenuspėjamus teisinius padarinius, išlieka aktualūs, nes teisme reikia įrodyti ne tik bendro gyvenimo faktą, bet ir sunkiai parodomą valinį ketinimą sukurti šeimą.

Todėl Vakaruose linkstama prie to, kad asmenys turi įformint savo šeimyninius santykius – ar sudarydami santuoką, ar partnerystę, ar kitą formą, kuri būtų valstybės sureguliuota. Kitu atveju paliekamas ketinimų įrodinėjimas teismuose, kas nėra siektinas rezultatas.

Manau galime pasimokyti iš to, jog nereikia sutapatinti bendro gyvenimo fakto savaime su valia sukurti šeimą, nes nebūtinai bendrai gyvenantys siekia sukurti šeimos santykius, o jei šeimos sukūrimas taps įmanomas be jokių formalumų, tuomet bus sukurtas teisinis neapibrėžtumas ir nenumatomas, bet ne teisinių santykių stabilumas.

 

De facto sąjungų[9] teisinis reguliavimas Vakaruose

De facto sąjungos Vakarų teisinėse sistemose nėra prilyginamos santuokai teisine prasme. Tačiau ir statistiškai tokios sąjungos nepasižymi santuokiniam ryšiui būdingu patvarumu, kuris nors ir yra sumenkęs, tačiau vis tik yra santuokos siekiamybė.

Faktinės sąjungos, priešingai, dažnai vienas iš elementų yra jos dalyvių siekis nesudaryti įpareigojančio ryšio. Faktinės sąjungos specifiškumas yra tai, kad jos dalyviai siekia išlaikyti galimybę bet kuriuo metu operatyviai nutraukti bendrą gyvenimą, jei dalyvių vertinimu jų nebesieja emocinis prieraišumo ryšys. Tokiu būdu galima aiškiai įvardinti, kad tokia de facto sąjunga negali būti sulyginta su šeimos santykiais, kuriems būtinas išimtinis teisinis vieno asmens įsipareigojimas kitam ir šis įsipareigojimas neturėtų būti laisvai atšaukiamas.

De facto gyvenimo sąjungos yra legitimus veiksmas, tačiau tai tėra privačių elgsenų padarinys, todėl neturėtų peržengti privatumo plotmės. Turiu omenyje tai, kad šeimos santykiai nėra vien privatus asmenų reikalas, jie turi ir viešųjų interesų lauką, o gyvenimas viename ūkyje stokoja tokio intereso.

Šeimos santykiai apima visą gyvenimą bei savo prigimtimi nukreipia ne tik į šeimos narių gerovę, bet ir į veikimą kaip fundamentalios visuomenės ląstelės ir pamato, t. y. naujos kartos gimdymą bei auklėjimą. Šeimos institucija yra viešasis interesas, nes yra pagrindinė visuomenės ir valstybės ląstelė.

Europos tautų konstitucijose choru kartojama mintis, kad šeima (o ne bendras gyvenimas) yra valstybės pamatas ir fundamentali visuomeninių santykių ląstelė. Pavyzdžiui, Airijos: „Valstybė laiko šeimą pirmine ir pagrindine natūralia visuomenės ląstele ir moraline institucija, turinčia neatimamas ir nuolatines teises, pirmesnes ir viršesnes už bet kurią pozityviąją teisę“ (41 str.); Portugalijos: „Šeima, kaip pagrindinis visuomenės elementas, turi teisę į visuomenės bei valstybės teikiamą apsaugą ir į visas sąlygas, leidžiančias jos nariams įgyvendinti save kaip asmenį“ (67 str.).

Ta pati idėja glūdi ir mūsų pamatiniame teisės akte – „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str.). Nors diskutuotina, kokios yra konkrečios šeimos santykių formos, tačiau iš Konstitucinio Teismo šeimos sampratą detalizuojančio nutarimo išplaukia, kad savaime per se dviejų ar daugiau asmenų bendras intymus ir ūkinis gyvenimas, be tėvystės ir motinystės institutų, negali iš savęs sukurti šeimos santykių.

Taigi siūlomas teisės aktas dėl bendro gyvenimo susitarimų reguliavimo nesuvaržo ir neužkerta kelio asmenų galimybėms kurti šeimos santykius, bet priešingai, visiems dėl įvairių motyvų vieną namų ūkį vedantiems asmenims suteikia teisinio numatomumo ir nuspėjamumo jų turtiniuose teisiniuose santykiuose.

 


[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-482/2010 bei Nr. 3K-3-410/2011.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011.

[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas.

[5] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką.

[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika.

[7] Byla Stone prieš Thompson, <https://law.justia.com/cases/south-carolina/supreme-court/2019/27908.html>.

[8] Byla Eric prieš Lola, <https://owjn.org/2013/10/common-law-eric-v-lola-2013-supreme-court-decides-no-property-rights-for-common-law-couples/>.

[9] De facto sąjunga nėra de facto santuoka. De facto santuokos atveju, nors asmenys nėra savo santykių įforminę, tačiau jų esmė – asmenų valinis sprendimas įsipareigoti ir susituokti, nors ir formaliai neišreikštas, todėl santykius vėliau teisme pripažinus, jie įgyja formaliajai santuokai būdingus požymius. De facto sąjungos – faktinis porų gyvenimas, kuomet poros nepriima jų ateities santykius susaistančio valinio sprendimo.

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.