img

Santuoka, kaip šeimos kūrimo pagrindas

Santuoka, kaip šeimos kūrimo pagrindas

 

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

 

Seimas ilgai delsė, bet pagaliau pradėjo svarstyti Konstitucijos pataisą, kuria siekiama atstatyti tai, kas anksčiau buvo akivaizdu – šeima gali būti kuriama tik santuokos pagrindu arba kilti iš motinystės ir tėvystės. Šią pataisą pateikė 106 Seimo nariai, nesutikdami su Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. išaiškinimu, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Leidęs suprasti, kad gali būti kitokiais pagrindais sudarytų šeimų, Konstitucinis Teismas pateikė tik vieną galimą pavyzdį – vyro ir moters bendrą gyvenimą nesudarius santuokos (mokslininkai šiam reiškiniui įvardinti naudoja terminą „kohabitacija“). Kartu Konstitucinis Teismas nurodė “nesantuokinės šeimos” kriterijus: „pastovūs emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašūs ryšiai bei savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

Politiniuose debatuose oponentai sutaria dėl Konstitucijoje nustatytos valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą. Niekas nesiginčija ir dėl šeimos paskirties, kurią nustato LR Konstitucijos 38 straipsnis: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Taigi norint atsakyti į klausimą, kokie socialiniai dariniai nusipelno šeimos vardo ir atitinkamos valstybės paramos, pirmiausia reikia nustatyti, kurie iš jų yra pajėgūs išpildyti Konstitucijoje įvardintą šeimos paskirtį – būti „visuomenės ir valstybės pagrindu“.

Racionalu tokiu pagrindu laikyti sąjungas, turinčias potenciją gimdyti, auginti, ugdyti naujus visuomenės narius ir valstybės piliečius. Banali tiesa, kad kartų kaita yra būtina kiekvienos tautos egzistavimo sąlyga, leidžianti jai išlikti ir išsaugoti savo tapatumą. Nors vaikai gali gimti ir susituokusiose, ir nesusisuokusiose porose, statistika rodo, jog kohabituojančios poros yra žymiai mažiau linkusios susilaukti vaikų, o santuokų mažėjimas yra glaudžiai susijęs su gimstamumo mažėjimu. Tad santuokų mažėjimas gilina Lietuvos demografines problemas.

Glaustą, bet gana tikslų santuokos apibrėžimą galime rasti Lietuvos teisėje – LR Civilinio Kodekso 3.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. Svarbu pastebėti, kad santuoka nėra vien teisinis konstruktas. Tai iš žmogaus prigimties kylantis institutas, kurį teisė pripažino, bet nesukūrė. Teisė reguliuoja prigimtinius ir istoriškai nusistovėjusius šeimos kūrimo principus bei privalomas santuokos sudarymo sąlygas – savanoriškumas, ilgalaikiškumas, viešumas, monogamija, santuokinis amžius, veiksnumas, draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, artimiems giminaičiams (Civilinio kodekso 3.12 – 3.17 ir kt. straipsniai).

Iš žmogaus kaip protingos ir laisvą valią turinčios būtybės prigimties kyla esminis santuokos principas – savanoriškumas. Santuoka yra nuo vyro ir moters laisvos valios priklausantis juridinis faktas, kurio pagrindu jie savanoriškai prisiima šeimoje kylančias teises ir pareigas. Šį principą pažeidus, santuoka negalioja. Racionalu manyti, kad bendrai gyvenančių asmenų nenoras sudaryti santuoką reiškia jų nenorą įsipareigoti vienas kitam, t.y., vengimą įstatymų nustatyta tvarka sukurti pilnaverčius šeimos teisinius santykius ir prisiimti iš to išplaukiančias pareigas. Nėra kitos pakankamai svarbios priežasties nesituokti. Tai paneigia „nesantuokinės šeimos“ gynėjų kartojamą diskriminacijos argumentą. Kadangi suaugusiems vyrui ir moteriai sudaryti santuoką realių kliūčių nėra – užtenka tik abiejų asmenų tvirto apsisprendimo, vadinasi, ne valstybė, bet patys nesituokiantieji save diskriminuoja, jei norėdami šeimos statuso, nekuria šeimos teisinių santykių teisės aktų nustatyta tvarka. Ir atvirkščiai – argi valstybė gali išoriškai įvertinti poros atitikimą Konstitucinio Teismo išvardintiems kriterijams ir nuspręsti, kurie bendrai gyvenantys žmonės yra šeima? Toks prievartinis įpareigojimas prisiimti šeimai būdingas teises ir pareigas, kai vyras ir moteris laisva valia nusprendė nesituokti, turėtų būti laikomas neleistinu kišimusi į privatų asmenų gyvenimą.

Žmonės yra ne tik autonomiški asmenys, bet ir bendruomeninės būtybės, o santuokos kuriami tarpasmeniniai ryšiai yra svarbūs ne tik sutuoktiniams, bet ir valstybei bei visuomenei. Todėl santuokos ceremonijoje būtinai dalyvauja bendruomenės, valstybės ar Bažnyčios atstovai. Jie šeimos sukūrimo faktą švenčia, užfiksuoja ir patvirtina. Viešumas – neatskiriamas santuokos elementas, kurio užtikrinimui pasitelkiamos įvairios priemonės (pvz., liudytojai, pavardės pakeitimas, santuokinis žiedas, registravimas registruose). Susitarimas bendrai gyventi (kohabitacija) gali likti paslaptyje, tačiau santuoka visada yra visiems suprantama vieša dviejų asmenų deklaracija: mes norime vienas kitam įsipareigoti, sukurti šeimos teisinius santykius ir prašome valstybės atitinkamų garantijų, o kitų asmenų – nepretenduoti į „bendrą gyvenimą“ (ar pan.) su manimi ar mano sutuoktiniu, nes mes jau pasirinkome. Susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda jo laikytis. Tokiu būdu santuoka padeda užtikrinti santuokinę ištikimybę, o tai savo ruožtu lemia santykinai didesnį šeimos stabilumą, ilgalaikiškumą.

Intuityviai jaučiame, kad išsireiškimas „penkeriems metams sudaryta santuoka“ pats sau prieštarauja, nes santuokos esmėje glūdi jos pretenzija į amžinumą. Tai neterminuotas įsipareigojimas, o ne susitarimas tam laikotarpiui, kol bus patogu, malonu ar naudinga. Pastarųjų sąlygų reikalavimas labiau būdingas kohabitacijai. Todėl nesusituokę asmenys, lyginant su susituokusiais, yra linkę žymiai dažniau nutraukti ryšius. Tyrimai teigia, kad vaikai, gimę nesusituokusiems tėvams, rizikuoja penkis kartus dažniau išgyventi tėvų skyrybas nei tie, kurie gimė sutuoktiniams. Moksliniai tyrimai daug kartų patvirtino tėvų santykių sudužimo neigiamą poveikį vaiko psichinei ir fizinei sveikatai, elgesiui ir viso gyvenimo kokybei.

Santuokos viešumas yra svarbus ne tik šeimos stabilumui, bet ir kitų esminių principų išlaikymui. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnai, prieš įregistruodami santuoką, patikrina privalomų santuokos sąlygų įvykdymą (Civilinio kodekso 3.20 straipsnis). Tai užtikrina šeimos instituto sklandų funkcionavimą visuomenėje ir teisinį aiškumą. Neveiksnus, nepilnametis ar „atsarginę“ šeimą turintis asmuo galėtų šias aplinkybes nuslėpti nuo antrosios pusės arba abi pusės galėtų jas laikyti nereikšmingomis ir ignoruoti. Žinia, būna atvejų, kai kartu gyvena trys ar daugiau asmenų; tas pats asmuo gali gyventi dviejose vietose ir kiekvienoje turėti po sugyventinį; atsitinka, kad bendrai gyvena giminaičiai, neveiksnūs ar nepilnamečiai asmenys. Nereikalaujant šeimos sukūrimo fakto registravimo viešuosiuose registruose ir išankstinės santuokai privalomų sąlygų įvykdymo patikros, jie visi daugiau mažiau galėtų pretenduoti į šeimos statusą bei tikėtis atitinkamos valstybės globos ir paramos. Tai įneštų painiavą, pažeistų ne vieno asmens interesus, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, saugumo principus.

Bėgant laikui sąvoka „šeima“ netektų prasmės, nes pamirštume, ką ji įvardina; kada ir kaip ji prasideda; kokių pareigų, moralės normų ir vertybių joje dera laikytis. Visuomenė ir valstybė liktų „stovėti ant smėlio“.

Mokslininkai patvirtina teiginį, kad santuoka, lyginant su kitomis bendro gyvenimo formomis, turi specifinį psichosocialinį poveikį. Santuoka sumažina psichinių susirgimų tikimybę, prailgina gyvenimo trukmę, daro žmones laimingesnius, labiau patenkintus tarpusavio ryšiais, gerina jų finansinę padėtį. Artimojoje aplinkoje patiriamo smurto prasme santuoka yra saugiausia vieta moterims ir vaikams. Vertinant pagal įvairius parametrus, santuokoje augančių vaikų rodikliai yra išskirtinai geri: geresnė jų fizinė ir psichinė sveikata, mažesnė rizikingo elgesio tikimybė (narkotinių medžiagų, kitų svaigalų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai, nusikalstamas elgesys), aukštesni akademiniai pasiekimai.

Santuokų skaičiaus mažėjimas turi valstybei neigiamų ekonominių padarinių. Mažėjant gimstamumui, gilėja demografinės problemos, stiprėja socialiniai iššūkiai. Tad vien dėl pragmatinių sumetimų valstybė turėtų susirūpinti santuokų gausos skatinimu.

Kiekviena pora yra laisva pasirinkti, kurti šeimą ar nekurti, tuoktis ar gyventi kartu ne santuokoje. Tačiau dabartinis pasimetimas dėl šeimos sampratos reikalauja, kad Konstitucija paskelbtų, kuris poros pasirinkimas yra tinkamas būti valstybės ir visuomenės pagrindu, nes yra objektyviai palankiausias visiems šeimos nariams bei neša didesnį indėlį į bendrąjį visuomenės gėrį. Ne sulygindama visas bendro gyvenimo formas, bet siųsdama žinią, kad tik susituokę asmenys įgyja šeimos statusą bei nusipelno atitinkamos paramos ir globos, valstybė skatintų tvirtų įsipareigojimų prisiėmimą ir realiai saugotų pažeidžiamiausius šeimos narius – vaikus.

Laikraštis “Gyvybės Lietuva”, Nr. II Šeima ir valstybė, 2016 sausis.

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.