img

Prof. Birutė Obelenienė. Kritikuojama, nežinant nei teksto, nei konteksto

Prof. Birutė Obelenienė. Kritikuojama, nežinant nei teksto, nei konteksto

Nuomonė apie straipsnį Lietuvos lytinio ugdymo vieta – šiukšlių dėžėje  

Prof. Birutė Obelenienė, socialinių mokslų (ugdymo mokslai) daktarė, Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja  

 

Stebina, kai asmenys ima vertinti ir kritikuoti tai, ko neišmano. Pradėkim nuo terminų, nes būtent terminai – mokslo kalbos pagrindas ir jei rašantysis naudodamas terminus sudeda pavadinimo neatitinkantį turinį į juos, tai tik patvirtina tam tikrą  diletantiškumą. Straipsnyje autorė naudoja skirtingus pedagoginius procesus apibūdinančius terminus “lytinis ugdymas” ir  “lytinis švietimas” kaip sinonimus. Taip pat menkas skirtumas daromas  tarp “sveikata”  ir “seksualinė sveikata”. 

Pedagogikoje vartojami trys skirtingi terminai, apibūdinantys skirtingus pedagoginius procesus, turinčius skirtingus tikslus ir siekiančius skirtingų rezultatų. Tai : lytinis ugdymas – kuris pirmiausiai apima valios ugdymą ir lytinio potraukio integravimą į asmenybės savikūrą, lytiškumo ugdymas (trumpai- lytinis identitetas ir pagarbūs santykiai tarp skirtingų lyčių asmenų). Vertinant lytinės sveikatos prevencijos aspektu, lytinis ugdymas ir lytiškumo ugdymas yra tvirtai susijęs su vertybių ugdymu, tai – pirminė prevencija, kuri yra grindžiama rizikos vengimu. O lytinis švietimas labiau orientuotas į „techninę pusę“ – rizikingo elgesio pasekmių (nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų ir ŽIV/AIDS) mažinimu – antrinė prevencija.  Šie procesai: lytinis ir lytiškumo ugdymas bei lytinis švietimas, stovi ant skirtingų antropologinių platformų. Lytiniame ir lytiškumo ugdyme žmogus traktuojamas kaip laisvas ir protingas asmuo, kurio kūnas, psichika ir mintys yra vienovėje, jis pajėgus valdyti lytinį potraukį ir laisva valia priimti sprendimus, atitinkančius žmogaus orumą. Lytiniame švietime – priešingai, žmogus nepajėgus valdyti lytinio potraukio, o to ir nereikia, nes lytinis malonumas yra siekiama vertybė, todėl jo reikia siekti naudojantis pasekmių vengimo priemonėmis: kontracepcija ir abortais. Socialiniuose moksluose tyrimais pagrįsta, jog žmogaus pasirinkto elgesio modelis priklauso nuo jo turimų vertybių, taigi žmogus elgsis taip, kokias vertybes ir įsitikinimus jis turi. Tiek Švietimo įstatyme (1 str. „padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus“), tiek „Bendrųjų programų atnaujinimo gairėse“(16 psl) kalbama apie vertybių ugdymą. Todėl Sveikatos ugdymo bendroji programa pirmiausia yra grįsta bendražmogiškomis vertybėmis.  

 

Šiek tiek apie pačią Sveikatos ugdymo programą (toliau tekste Programa), kad būtų aiškiau

Sveikatos ugdymo programa nėra nei lytinio ugdymo, nei lytinio švietimo programa. Programa yra siekiama ugdyti mokinių sveikatos raštingumą. Programos sandaros logika pagrįsta PSO Sveikatos konstitucijoje pateiktu sveikatos sampratos apibrėžimu, jog sveikata ne tik ligų nebuvimas bet ir fizinė, psichinė-dvasinė, socialinė gerovė. Taigi, tai nepalyginamai plačiau nei vien lytinė sfera. Taip pat atsižvelgiant į keturis pagrindinius veiksnius, kuriuos PSO įvardija kaip lemiančius žmogaus sveikatos būklę: gyvenseną (50–60 proc.), prigimtį, įskaitant genetiką (20 proc.), šalies sveikatos apsaugą (10 proc.) ir aplinką (20 proc.). Kadangi programa yra gilinančioji, yra gilinamasi į kiekvieną iš išvardintų komponentų, atkreipiant išskirtinį dėmesį į žmogaus sveikatos ištakas ir veiksnius. Programa grįsta rizikingo elgesio vengimo (prevencijos) strategija. Pasaulio sveikatos organizacijos koordinuojamame Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrime (HBSC), vykdomame kas ketverius metus 50-yje pasaulio šalių, rizikingo elgesio terminu nusakomas elgesys, didinantis ligų, susižeidimų ir mirtingumo tikimybę. Įgyvendinant Sveikatos ugdymo programą, nėra skatinamas rizikingo elgesio (rūkymo, alkoholinių gėrimų, narkotikų vartojimo, ankstyvų lytinių santykių, nevisavertės mitybos ir kt.) kompensavimas žalos mažinimo priemonėmis, bet orientuojantis į priežastis ir ugdant sveikatos žinių raštingumo svarbos supratimą bei kritinį mąstymą, vertinant aplinkos reiškinius, siekiama įgalinti mokinius sąmoningai rinktis sveikatai palankią gyvenseną.

 

Dėl seksualinės sveikatos

Straipsnio autorė apgailestauja, jog Sveikatos ugdymo programoje nėra kalbama apie seksualinę sveikatą. Seksualinė sveikata PSO (2006 m.) apibūdinama kaip „…fizinės, emocinės, psichinės ir socialinės gerovės, susijusios su lytiškumu, būsena; tai ne tik ligos, sutrikimų ar negalios nebuvimas. Seksualinė sveikata reikalauja pozityvaus ir pagarbaus požiūrio į lytiškumą ir seksualinius santykius, taip pat galimybės patirti malonią ir saugią seksualinę patirtį be prievartos, diskriminacijos ir smurto.”[1]. Sekant šiuo apibrėžimu, būtina pabrėžti, jog Programoje itin daug dėmesio skirta žmogaus orumo išsaugojimui, pagarbių santykių kūrimui, pagarbiam požiūriui į lytiškumą ir lytinius santykius. Yra gilinamasi į lytinio potraukio genezę ir jo integravimą į visapusišką, kūrybingą  asmens gyvenimą. PSO  atskleidžia aspektus, kuriuos apima seksualinė sveikata: tai – „galimybė kontroliuoti savo vaisingumą, naudojantis kontracepcijos priemonėmis ir abortais, taip pat galimybę išvengti lytiškai plintančių infekcijų (LPI), <…> bet ir, galimybė turėti malonius ir saugius lytinius santykius seksualinės patirties, be prievartos, diskriminacijos ir smurto“[2]. Kaip jau buvo minėta, Programa grindžiama rizikos vengimo strategija, todėl Programoje telkiamas dėmesys į vaisingumo pažinimą ir jo valdymą, nagrinėjamas hormoninės kontracepcijos veikimo mechanizmas, jos teigiami ir neigiami aspektai, iš esmės ir giliai paliečiami  nepilnamečių nėštumų (gaila kad straipsnio autorė nežino kas yra „krizinis nėštumas“, terminas plačiai naudojamas pasaulyje ypač kalbant apie paauglių nėštumus) ir abortų klausimai tam, kad mokiniai patys galėtų kritiškai vertinti pateikiamą viešoje erdvėje informaciją, suprastų laisvo ir informuoto pasirinkimo turinį, bei mokytųsi laisvai, be prievartos daryti atsakingus ir sveikatai palankius pasirinkimus. Skaitant straipsnį neapleidžia nuojauta, kad autorė skaitė tik programos turinį, nevargdama ties kompetencijomis ir pasiekimais, kas sudaro programos kontekstą ir vientisumą.  Nes tikrai būtų radusi pilietiškumo kompetencijoje pabrėžtą, jog „pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms ugdoma analizuojant ir kritiškai vertinant žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, suvokiant žiniasklaidos vaidmenį demokratijoje, atpažįstant užslėptos rinkodaros apraiškas ir ieškant jų įveikimo būdų“.

Taip pat būtina pabrėžti, jog seksualinės sveikatos aspektai, apimantys „malonius ir saugius lytinius santykius“ yra nagrinėjami lytinio švietimo programose, kurios yra grindžiamos  rizikingo elgesio žalos mažinimo strategija, t.y. visiškai skirtinga strategija nei Sveikatos ugdymo programos.

 

Trumpa sveikatos ir lytiškumo ugdymo  istorija, į kurią straipsnio autorė nesivargino pasigilinti

Nuo 1990 metų Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino net tris programas,  kurios buvo skirtos sveikatos, lytiškumo ugdymui ir rengimo šeimai. Paskutinė patvirtinta 2016 metais Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai galioja iki šiandien. Tai nėra lytinio švietimo programos, o kaip ir dera švietimo sistemai yra  programos, grįstos pedagogine prevencija.  Mokslu patvirtinta, jei nebus diegiamos vertybės, joks lytinis švietimas nepadės. Tai panašu kaip arklį kinkyti už vežimo tikintis kad vežimas judės pirmyn.  

 

Juokingiausias – verdiktas.

Seimo narės verdiktas  „ šios teologijos srities specialistų Sveikatos ugdymo programos vieta – šiukšlių dėžėje“ , tiesa sakant prajuokina, nes kuriant programą teologai nedalyvavo. Darbo grupę sudaro ugdymo ir visuomenės sveikatos specialistai. Manyti, jei mokslininkas dirba teologijos fakultete tai būtinai bus teologas – dar vienas „šūvis“ pro šalį. 

_____

[1] WHO. Defining sexual helth. Prieiga internete https://www.who.int/teams/sexual-and-reproductive-health-and-research/key-areas-of-work/sexual-health/defining-sexual-health

[2] WHO (2015). Sexual health, human rights and the law. P. 1 . Prieiga internete https://apps.who.int/iris/bitstream/handle/10665/175556/9789241564984_eng.pdf;jsessionid=AC430BCF31A98B32799AD5810F74FC86?sequence=1

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.