Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste Lietuvos katalikiškoje erdvėje susiformavo įtampos laukas. Jame ypač stipriai pasireiškė dvi skirtingos mąstymo apie krikščionio pilietinį veikimą pasaulyje prieigos, kurių kodiniais žodžiais tapo „bendrasis gėris“ ir „krikščioniškos vertybės“. Galynėjimosi arena – įrašai ir komentarai feisbuke bei straipsniai katalikiškoje žiniasklaidoje. Bene daugiausia diskusijų kėlė, buvo kvestionuojama ir abejojama „krikščioniškų vertybių“ sąvoka, nors dar prieš kelerius metus ji ir jos turinys katalikiškai auditorijai nekėlė jokių klausimų.

Pavyzdžiui, 2012 m. Karaliaus Mindaugo krikšto šventės proga Vilniaus arkivyskupo metropolito Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sakytas pamokslas, akcentuojantis Bažnyčios ir šeimos svarbą išsaugant ir perduodant krikščioniškas vertybes, rėmėsi prielaida, kad paprastam krikščioniui jų turinys yra savaime suprantamas:

„Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgių nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą ir neliečiamą turtą. Bažnyčia ir šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės, laisvės, žmogaus orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.“

Apie dorybių ir vertybių santykį

Viena iš viešojoje erdvėje nuskambėjusių minčių buvo ta, kad svarbu reikalo esmė, o žodžiai, kuriais ji išreiškiama, nėra tokie svarbūs. Einant šia linkme, lengvai galima nuklysti ir iki minties, kad žodžiai visai nieko nereiškia. Tačiau Bažnyčia visada buvo atidi žodžiams, kuriais ji bandė tiek apibūdinti sukurtąją tikrovę, tiek išreikšti Apreiškimo turinį. Bažnyčios istorijoje, ypač ankstyvojoje, žodžiai ne kartą tapo „suklupimo akmeniu“ ir erezijos šaltiniu.

Todėl negalima sutikti ir su mintimi, kad sąvoka „krikščioniškos vertybės“ nevartotina, arba kad Bažnyčios vartosenoje ji reiškia „dorybes arba į sakramentais perkeistus žmogiškosios prigimties aspektus“. Vertybės ir dorybės nėra lygiareikšmės sąvokos, ir jų vienos į kitą pakeisti negalima.

Šių sąvokų taikymo laukas yra skirtingas: dorybės priklauso asmens, o vertybės – sociumo erdvei. Juk, kai kalbame apie dorybes, kalbame apie asmenį, o kai kalbame apie vertybes – apie sociumą. Iš dorybių pažįstame asmenį, pagal išpažįstamas vertybes sprendžiame apie sociumą. Be abejo, šie du laukai persidengia. Žmogus gyvena visuomenėje, o visuomenė yra sudaryta iš žmonių.

Jei pažiūrėsime pamatinį Katalikų Bažnyčios dokumentą – Katekizmą, pamatysime, kad jis nuosekliai atskiria šias dvi sąvokas ir jų taikymo laukus. Katekizme kalbama apie žmogiškąsias dorybes (KBK 377), bendruomenė yra tų dorybių raiškos laukas, nes dorybingi žmonės kelia bendruomenės kokybę. Katekizme rašoma ne apie bendruomenės dorybes, bet apie visuomenės gėrius, vertybes. Sakome, kad asmuo dorybingas arba ne, tačiau nesakome, kad asmuo vertingas ar nevertingas. Taip pat sakome, kad egzistuoja visuomenės, bendruomenės, šeimos vertybės, bet nesakome, kad egzistuoja visuomenės, bendruomenės ar šeimos dorybės. Tik metaforine prasme visuomenę apibūdiname kaip tvirtą, susivaldančią ar protingą. 

Taigi vertybių į dorybes mainyti negalima kaip antropologijos terminų nemanome į sociologinius. To neleidžia mokslo etika. Galbūt čia ir yra atsakymas, kodėl Katalikų Bažnyčios mokyme, bandančiame apimti visas žmogiškojo gyvenimo sferas – tiek asmeninę, tiek socialinę – vartojamos dvi skirtingos sąvokos.

Kodėl Bažnyčios mokyme nėra krikščioniškų vertybių sąvokos?

Terminą „krikščioniškos vertybės“ sutiksime ne viename Bažnyčios dokumente, apie jas kalbama įprasta, o ne viešojoje erdvėje nuskambėjusia prasme. Pavyzdžiui: „Tačiau demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina. Be abejo, tokios vertybės kaip kiekvienos žmogiškos būtybės orumas, pagarba neliečiamoms ir neatimamoms žmogaus teisėms, „bendrojo gėrio“ laikymas politinį gyvenimą reguliuojančiu tikslu ir kriterijumi yra pamatinės, jų ignoruoti negalima“ (Evangelium Vitae, 70). Arba: „gyvybės vertė šiandien gali tarsi „smukti“, nors sąžinė nenustoja laikyti jos šventa, nepažeidžiama vertybe“ (ten pat, 11).

Sąvoka „krikščioniškos vertybės“ tiesiog nurodo į vertybes, kurias tokiomis laikyti mus įpareigoja krikščioniška sąžinė ir tikėjimas. Tačiau ši sąvoka savaime nereiškia, kad šios vertybės yra tik „krikščionių vertybės“.

Kai Bažnyčia kalba apie vertybes, nuo konteksto (t. y. to, apie ką kalbama) priklauso atsirandanti viena ar kita vertybė, kuri tuojau pat išnyksta, kai Bažnyčios dėmesys nukreipiamas į kitą temą. Todėl kalbėdamas apie sportą popiežius Pranciškus akcentuoja sąžiningo žaidimo vertybę, apie jaunimo sielovadą – „laiko švaistymo“ vertybę ir t. t. Gal todėl nėra įmanoma nei suskaičiuoti, nei surašyti visų vertybių, apie kurias kažkada kalbėjo, kalba ar kalbės Bažnyčia savo dokumentuose. To ir nereikia. Tačiau tam tikrais atvejais Bažnyčia aiškiai įvardina tuos gėrius, kurie yra būtini, kad visuomenė išliktų ir turėtų tvarius pamatus. Paprastai vidutinis žmogus juos ir supranta kaip „krikščioniškas vertybes“.  

Popiežius Benediktas XVI jas įvardijo 2006 metais Europos Parlamente, kalbėdamas Europos liaudies partijai priklausantiems parlamentarams. Pakrikštijo jas „nediskutuotinais gėriais“, t. y. tokiais, kurie negali būti politinių derybų objektu, nes nuo jų apsaugojimo priklauso visos visuomenės ateitis. Kaip tokie, jie yra bendrojo gėrio šerdis. Juos ginti – kiekvieno krikščionio pareiga. 

Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį gėriams, dėl kurių nevalia derėtis. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Jei norisi sąvoką „krikščioniškos vertybės“ į ką nors konvertuoti, geriausias pasirinkimas – popiežiaus emerito vartota „pamatinių gėrių“ sąvoka.

Kodėl reikia aiškiai įvardinti krikščioniškas vertybes?

Kaip minėta, Katalikų Bažnyčia ilgą laiką neturėjo vertybių sąrašo. Kodėl reikalinga jį turėti dabar (bent trumpąją jo versiją)? Priminsiu, kad Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo turinys remiasi dviem dalykais: Apreiškimu ir prigimties filosofija. Antrasis kyla iš ir yra subordinuotas pirmajam. Nors tiesa, kad šv. Tomas prigimties sąvoką perėmė iš savo mokytojo Aristotelio, tačiau jis šiam skoliniui suteikė visiškai kitokį (krikščionišką) metafizinį turinį.

Remtis prigimties filosofija atsietai nuo Apreiškimo yra eiti Franciso Bacono pėdomis. Šiuo keliu nuėjo tiek moderni filosofija, tiek ir mokslas, įskaitant ir teologiją. Šuo keliu rizikuoja nueiti ir Bažnyčios mokymas, vis labiau klausantis mokslo kalbos, kuris jau nuo minėto filosofo laikų yra linkęs aiškinti ir pagrįsti save tik per save. Bet prigimtis pati savęs paaiškinti negali.

Prigimties dalykų nepamąstymas tikėjimo šviesoje sukelia riziką, kad prigimties dalykai bus aiškinami kaip savitiksliai, save pagrindžiantys ir save determinuojantys. Tai akivaizdžiai įvyko žmogaus teisių srityje: žmogaus teisių sistemos, sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, pagrindas, išreikštas nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, rėmėsi krikščioniška prigimties samprata (kurią pasiūlė nuoseklus tomistas katalikas Jacquesas Maritainas). Tačiau išimta iš tikėjimo šviesos lauko, ši nuostata laikui bėgant ėmė deformuotis, ja grindžiamos žmogaus teisės neteko svorio ir virto efemeriškomis žmogaus teisių variacijomis.

Lygiai tas pas redukcionizmas gali grėsti ir „krikščioniškų vertybių“ sąvokai. Būtent todėl yra verta turėti ar kartkartėmis sudaryti (ypač svarbių politinių sprendimų akivaizdoje) šį – trumpąjį – krikščioniškų vertybių sąrašą.

Dar viena priežastis, dėl kurios nesusišnekame kalbėdami apie vertybes

Kai sakome, kad kažkas kažkam vertinga, suponuojame, kad tam kažkam tai, kas vertinga, yra gėris. Kitaip tariant, apie vertybes kalbame subjektyviai, kaip apie savo subjektyvų gėrį. Ir taip gali būti: pavyzdžiui, vienam gėris ir vertybė yra sportas, o kitam – tikėjimas. Moralinio reliatyvizmo sąlygomis, kai gėris nebūtinai yra gėris moraline prasme, gėriu ir vertybe gali būti tai, kas iš objektyvios moralės perspektyvos visai nėra gėris, pavyzdžiui, masturbacija ar lyties keitimas. Ir jei mes dairomės tiesos apie vertybes šiame subjektyvių gėrių ar vertybių lauke, gimsta natūrali išvada, kad vertybė yra kaip tuščias riešuto kevalas, kurio turinį kiekvienas užpildo kuo norintis.

Bet kai Bažnyčia kalba apie vertybes, ji siekia tą daryti objektyviai, žiūrėdama, kad kirvis atitiktų kotą, t. y. ieškodama ir nuolatos pasitikrindama jų sąsają su prigimtiniu moraliniu įstatymu.

Taigi kalbėti apie krikščioniškas vertybes reiškia kalbėti apie Apreiškimo šviesoje apmąstytus, įprasmintus žmogiškuosius ir socialinius gėrius, kurie turi tikslą (telos), o nėra savitiksliai. Tai kalbėti apie druską, kuria yra pasūdomas maistas, kad jis būtų valgomas ir tvarus.

© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.